Kol su buvusiuoju viską sutarėm, į nuomojamą butą išsikrausčiau lapkričio mėnesį. Naująjį butą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Jis buvo žemutiniame didesnio gyvenamo namo aukšte, moderniai įrengtas, vyravo šviesios spalvos, nebuvo per ankštas, turėjo pagalbinių patalpų ir pakankamai vietos pianinui.
Įsikūriau gana greitai, užsiregistravau feisbuko grupėje, kurioje žmonės atiduoda nereikalingus daiktus. Ten radau virtuvinį stalą, kavos gaminimo aparatą, daug ką atidavė draugės, kai ką pasiėmiau iš buvusių namų. Viskas bute buvo gerai, išskyrus tai, kad neveikė durų skambutis. Trūko vieno taškelio ant „i“, kaip sakoma.
Buto šeimininkas mieste nupirko naują, radijo bangomis veikiantį „Nexa“ skambutį, mygtuką pritvirtino šalia durų, o kitą dalį, padavęs instrukciją, liepė susiprogramuoti taip, kaip man patinka. Pasirinkau vargonų melodiją, suspaudžiau viską, ką reikia, ir atrodė, dabar viskas buvo tvarkoje.
Pirmą kartą skambutis suskambėjo, kai laukiau, kol mano buvęs vyras atveš paskutinę komodą. Prie durų pribėgo dukra ir viltingai jas atidarė, bet už durų nieko nebuvo. Na, pasitaiko, pamanėm. Tikriausiai vėjas, kaip vėliau aiškino žmonės.
Kitą kartą skambutis suskambėjo vidury nakties, kai miegojau svetainėje ant žemės, nes dar neturėjau sofos. Buvo apie antra valanda nakties. Pamenu, pašokau vidury kambario, širdis – į kulnus. Stovėjau vidury tamsaus kambario išpūtusi akis ir net nežinojau, ką daryti. Kas čia gali skambinti?
Vietovė rami, jokio kelio šalia nėra, namas pušyne, ant kalvos. Prie durų net nėjau, nes žinojau, kad nieko ten nėra, o gal buvo baisu. Pietinėje svetainės sienoje, aukščiau, buvo langas, pro kurį galėjai pažiūrėti teisiai į duris. Tamsoje pabandžiau palypėti ir pažiūrėti, ar kas nors nestovi prie durų. Ten, aišku, nieko nebuvo.
Beje, patyrusi tokius pokštus, dar kartą pabandžiau perprogramuoti skambutį ir pakeisti melodiją. Dabar pasirinkau paukščių čiulbėjimo režimą. Ir ką jūs manot? Kai ateidavo žmonės – čiulbėjo paukščiai, o kai skambutis skambėdavo pats – skambėjo vargonai, melodija, kurią iš pradžių buvau pasirinkus. Turbūt nesunku suprasti, kad elektroninių vargonų garsas man pasidarė truputį gąsdinantis.
Vienas iš paskutiniųjų ir įdomiausias skambutis įvyko per praeitas Kūčias ir Naujus metus. Susitarėme, kad dėl dukros Kūčias susirinksime paminėti visi trys. Mediatorė minėjo, kad kartais svarbu vaikui parodyti, jog tėvai gali draugiškai bendrauti. Susitvarkiau savo naujuose namuose, paruošiau Kūčių stalą, po eglute padėjau dovanas, uždegiau žvakes. Kai viską suruošiau, nuėjau pasiruošti pati – apsivilkti suknelę, pasidažyti.
Kai baigiau ruoštis ir išėjau iš vonios kambario, suskambėjo mano skambutis – vargonai. Dukra su tėvu turėjo ateiti dar už valandos. Mintyse pasakiau „labas“ tam kas atėjo, ir šmaikščiai pakomentavau: „Pačiu laiku, kaip tik jau pasiruošusi.“
Kitą kartą per tas pačias didžiąsias metų šventes skambutis suskambėjo 7 valandą ryto – sausio pirmąją, po naujametės nakties, kai dar buvau lovoje. Neblogai, pagalvojau, tai tarsi žadintuvas neleidžiantis miegoti po ilgiausios metų nakties. Tarpušvenčiu skambutis neskambėjo.
Šiais metais prieš pat šventes teko pasikalbėti su elektriku, kuris taisė šviesą vonioje. Jis profesionaliausiai išklausė mano pasakojimą apie skambutį ir sakė, jog tai gana įdomus atvejis – ypač kai skamba dvi melodijos. Jo nuomone, vietovėse, kuriose bangomis valdomas skambutis taip „elgiasi“, geriau reikėtų naudotis paprastais laidiniais skambučiais. Jis sakė, kad toks skambutis tikriausiai pagauna kažkokias išorės bangas, galbūt iš viršuje esančio buto, galbūt iš pravažiuojančio automobilio ar kokį kitą impulsą. Niekada negali žinoti.
Kaip supratote, po visų šių kuriozų skambutį tiesiog išjungiau ir daugiau juo nebesinaudojau. Nematau prasmės nervintis. Ateinančius žmones pamatau per langą, o kiti tiesiog pabeldžia į duris. Vis tik šį nuotykį su skambučiu, įvykusį prieš metus, atsimenu su šypsena. Dabar, po metų savarankiško gyvenimo, esu drąsesnė, savarankiškesnė ir manęs taip stipriai neišgąsdins skambutis ar kiti nepriklausomo gyvenimo iššūkiai. Švenčių proga taip pat linkiu visiems augti.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Ypatingą savo Kalėdų istoriją atsiųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite net 200 eurų „Hiatus“ parduotuvės čekį aprangai.
