Senjorai sudaro didelę visuomenės dalį. Senatvės pensininkų yra 672 tūkst. (2018 m. duomenimis) arba 24 proc. visų gyventojų – t.y., beveik kas ketvirtas gyventojas. Visose prognozėse numatomas šios gyventojų dalies augimas, dėl ko ekonomistams įprasta reikšti susirūpinimą. Valstybei teks išlaikyti vis daugiau pagyvenusių žmonių, o tai reiškia didėjančią naštą ekonomikai. Pensininkai tarsi parodomi kaip ekonomikos išlaikytiniai. Neieškoma sprendimų, kaip šiuos žmones pagal jų gebėjimus ir galimybes plačiau įtraukti į ekonominę-kūrybinę veiklą ir darbo rinką, kaip gauti iš jų naudos.
Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Vilniaus miesto bendrija, siekdama išsiaiškinti pensininkų padėtį, savijautą, gyvenimo prioritetus, apklausė virš 100 savo narių. Respondentų buvo prašoma įvertinti savo gyvenimo kokybę ir pagrindinius jos parametrus: sveikatą, materialinę padėtį, sociumą, būsto sąlygas. Buvo klausiama apie dalyvavimą bendruomenėse, savanoriavimą, pomėgius, įpročius, prašoma įvertinti gaunamų medicinos paslaugų kokybę. Taip pat prašėme išvardinti pagrindines problemas ir tai, ko labiausiai trūksta.
Savo gyvenimo kokybę kaip puikią įvertino 5 proc. respondentų, kaip gerą – 35 proc. Nė vienas respondentas neskyrė įvertinimo „bloga“. Svarbiausiu gyvenimo kokybę apsprendžiančiu faktoriumi buvo pripažinta sveikatos būklė, jos reikšmingumas visame gyvenimo kokybės komplekse (100 proc.) sudarė 35 procentus. Materialinei padėčiai buvo skirta 19 proc., kitiems 3 faktoriams (įdomi veikla, sociumas, būsto kokybė) – likusieji 46 proc. Nurodytas dažniausiai pasitaikantis gaunamos pensijos dydis – tarp 400 ir 450 eurų. Kas ketvirtas respondentas be pensijos dar gauna papildomų pajamų.
3 iš 4 senjorų dalyvauja bendruomeninėje veikloje, beveik pusė – saviveikloje. Trečdalis savanoriauja. Labai populiarūs sveikatos gerinimo įpročiai: net 85 proc. apklaustųjų užsiima fizine veikla, 3 iš 4 laikosi sveiko maitinimosi principų.
Ko senjorai labiausiai pasigenda? Dažniausiai buvo minėta bendravimo, draugų (beveik 30 proc. atsakymų), taip pat kelionių, renginių trūkumas, trečioje vietoje – nepakankamas sveikatos paslaugų prieinamumas. Ir tik ketvirtoje vietoje atsidūrė per mažos pajamos.
Apklausa leido padaryti išvadą, kad mūsų senjorai išlaiko optimizmą ir yra pripratę pakelti jiems įprastas gyvenimo negandas. Jie kantrūs, moka vertinti kad ir nedidelius gyvenimo džiaugsmus, laikosi gerų, sveikatai naudingų įpročių, stengiasi išlikti socialiai aktyviais. Pagrindinės jų problemos susijusios su sveikatos palaikymu ir bendravimo bei draugų stoka.
Atliepiant į šias problemas, praėjusią vasarą daugiau kaip pusei šimto apklaustų senjorų buvo surengta savaitinė sveikatingumo stovykla pajūryje. Jos metu buvo klausomasi paskaitų sveiko gyvenimo temomis, pravedamos fizinės pratybos ir rytinės maudynės jūroje, maitinamasi sveiko meniu, kurį tiktų vadinti nepakeliamai liesu, pagrindu. Stovykla buvo gerai įvertinta dalyvių, nusivylusių renginiu nebuvo.
Žvelgiant į perspektyvą, mūsų visuomenėje neišvengiamai daugės pagyvenusių žmonių, todėl valstybės politikoje turi atsirasti pakankamai vietos ir dėmesio šiai grupei. Kadangi pagyvenę žmonės smarkiai skiriasi savo kvalifikacijomis, įgyta patirtimi ir sveikatos būkle, valstybė privalo nelaikyti jų ekonomikai nenaudingais išlaikytiniais, o išmokti panaudoti jų galimybes gerovės valstybės kūrime.
Kartu derėtų pasirūpinti, kad šių žmonių paskutinis gyvenimo etapas būtų kiek galima daugiau pilnavertis, išlaikant fizines ir dvasines kondicijas ir neleidžiant jiems pasijusti išstumtiems iš visuomenės.
Kodėl valstybei nepasirūpinti pertvarkyti keleto jai priklausančių pastatų į senjorų sveikatingumo kompleksus, kur būtų įgyjami ir sutvirtinami sveiko gyvenimo įpročiai, bendraujama įvairiuose formatuose, paįvairinama dažnai monotoniška senjorų būtis? Savaitinis kelialapis į tokią poilsinę galėtų kainuoti kokius porą šimtų eurų, pusę kainos padengiant valstybei. Kitu variantu valstybė galėtų sudaryti sutartį su privačiu verslu dėl komplekso statybos ir aptarnavimo privačiomis lėšomis. Tokie sprendimai paskatintų ekonominę plėtrą regionuose.
Ko gero, tik paskutiniaisiais metais susigriebta dėl per mažų pensijų. Sparčiausiai pensijos augo pastaruosius kelis metus. Per 2016-19 metų laikotarpį valstybės išmokos pensijoms padidėjo nuo 2 mlrd. eurų 2015 metais iki 2,75 mlrd. 2019 metais arba 37,5 proc. Tačiau disproporcijos išlieka. Valstybės išmokų senatvėje dalis BVP ne tik kad neaugo, bet netgi mažėjo nuo 6,6 proc. (2015 m.) iki 6,4 proc. (2018 m.). Tai rodo, kad mūsų šalis sugeba sukurti vis didesnį BVP „pyragą“, tačiau pašykšti skirti didesnį jo gabalėlį socialinei apsaugai. Ir tai rodo pernelyg liberalią Lietuvos ekonomiką ir mokesčių reformos būtinybę.
Palyginimuose su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis atrodome visai prastai. ES statistikoje pagal rodiklį „išlaidų pensijoms dalis nuo BVP“ esame paskutiniai su 7 proc. (2018 m.), aplenkdami tik mažytę Maltą (6,8 proc.). Tuo tarpu ES vidurkis yra 12,7 proc. (2018 m.), eurozonos 13,1 proc. (2018 m.). Panašu, kad gerovės valstybės senjorams kol kas yra kuriamos už Lietuvos ribų.
