Šiaip negaliu nė vieno blogo žodžio pasakyti apie tėvuką. Bet jis buvo tarybinės armijos kariškis – 25 metus prasibastęs po visą Tarybų Sąjungą, palaidojęs du neilgai tepagyvenusius berniukus, gavo paskyrimą Lietuvoje ir čia išėjo į ankstyvą kareivišką pensiją.
Griežta tėvo mokykla
Kai jie įsikūrė Lietuvoje, mama pastojo. Tėvukas norėjo sūnaus, karinių tradicijų tęsėjo, bet į pasaulį atėjau aš – mergaitė. Mama buvo keturiasdešimtmetė, smukutė, nedidukė. Kaip vėliau pasakojo, gimiau sunkiai, skausmingai ir susirinkau visus jos sveikatos likučius. Man užaugus giliai atsidusdavo ir sakydavo: „Veržeisi į pasaulį skubėdama, viską draskydama ir nežinau, kas ten ką ne taip padarė, ar tu pati „nepataikei, kur reikia“, bet po akimis buvo mėlynės.“
Tėvukas juokais pridurdavo: „Tik atėjo į pasaulį ir jau gimdymo namuose susimušė dėl pieno.“
Tai buvo pranašiški žodžiai, nes ateityje ne kartą grįždavau namo nubalnotais keliais, praskelta galva ir porą kartų – solidžia mėlyne po akimi. Kadangi tėvukas buvo jau ne pirmos kartos kariškis, tai ir namuose buvo griežta beveik kariška tvarka. Ne, man ir mamai nereikėjo žygiuoti su daina ar atlikti kitų kareiviams įprastų darbų, bet rytmetinė mankšta, kambario tvarkymas, mokykla, pamokos, parinkto būrelio lankymas, grįžimas namo ne vėliau kaip 22 val. iki mano pilnametystės – buvo privalomi ir nediskutuotini dalykai.
Jei kokiame gimtadienyje ar vakarėlyje norėdavau užtrukti kiek ilgiau, turėdavau derinti su tėvuku – susakyti, kur, su kuo ir kada. Tada kartais gaudavau papildomai vieną ar dvi valandas. Jis visada manęs sulaukdavo, o kai įeidavau į namus, pakėlęs galvą žiūrėdavo į palubėje pakabintą sieninį laikrodį. Gal ir keista, bet nuo pat vaikystės tai buvo man taip įprasta, kad iki pat 18 metų nedrįsau nusižengti įvestai tvarkai, ir nesigailiu, nes žinodama savo energingą charakterį dabar manau, kad naktiniai pasivaikščiojimai galėjo nuvesti klystkeliais.
Berniokiška mergaitė ir draugai bernai
Nebuvau labai mergaitiška. O krūtinė kaip tyčia dar jaunystėje tapo įspūdinga ir traukė visų akį. Vaikystėje turėjau tik porą lėlių, bet joms buvo greitai nutraukytos galvos ir nulaužytos rankos. Aš mieliau eidavau su mama (ji dirbo tame pačiame kariniame dalinyje kaip ir tėvukas) į karinį miestelį ir leisdavau laiką su kareiviais tarp jų karinės technikos.
Mane mylėjo visi kareiviai, o mūsų gyvenamame rajone niekas nedrįsdavo skriausti. Visi žinojo, kad jei kas – turės reikalų su tėvuko kareiviais. Bet aš nė karto nepasiskundžiau ir pati išspręsdavau savo problemas. Tėvukas tai labai vertino. Kartą parėjau namo su didele mėlyne po akimi (žaidžiau su berniukais ledo ritulį). Tėvas paklausė, ar reikia iškviesti kareivių kuopą. Kai pasakiau, kad susimušiau dėl šaibos, tėvukas džiūgavo. Pažadėjo pavasarį nupirkti sportinį dviratį.
Savo pažadą tesėjo – nupirko labai prašmatnų pagal to laiko galimybes dviratį. Niekas kieme tokio neturėjo.
Važinėjau dviračiu, žaidžiau futbolą, ledo ritulį, laksčiau stogais, karsčiausi medžiais, o peštynėse su kito kiemo vaikinais būdavau pirmose karių gretose. Plaukus kirpdavau trumpai, rengiausi irgi gan berniukiškai, tik ryški krūtinė ir veido bruožai buvo moteriški. Svetimi vaikinai manęs prisibijojo, esam ne kartą susipešę. Grįžus po tokių peštynių mama žiūrėdavo į žaizdas ir susigraudindavo. Man gimus ji nebeturėjo sveikatos nei bartis, nei auklėti, o tėvukas visai rimtai sakydavo: „Sunku mokymuose, lengva mūšyje.“
Jo nuomone, vaikystė ir jaunystė – tai apmokymai prieš didįjį mūšį, savarankišką gyvenimą.
Augau, brendau, keitėsi draugų ratas, užsiėmimų pobūdis, norai ir poreikiai.
Mažiau belakstydavau gatvėmis, dažniau eidavau į šokius, sėdėdavau su vaikinais sandėliuke, patraukdavau dūmą, pagurkšnodavom pigaus vynelio, pasibučiuodavau, pasiglamonėdavau, bet buvo raudonų linijų, kurių neperžengdavau. Mokiausi gerai, 22 val. grįždavau namo ir nė su vienu vaikinu rimtai nedraugavau.
Mūsų kiemo vaikinai žinojo mano ribas, kurių neperžengsiu, mano charakterį, žinojo apie tėvuko karinį dalinį ir net nebandė laimės. Laimingi būdavo tie, kurie gaudavo pasibučiuoti.
Su buteliu per pimpį
Kai mano draugams pradėjo dygti ūsai, aš tuo laiku jau tapau visai simpatiška, subrendusi mergina. Mūsų kieme atsirado naujokas ir lengvai pritapo prie mūsu kompanijos. Jo tėvukas buvo ne eilinis jūrininkas, mama dirbo prekių bazėje, tai naujokas visada turėdavo kramtomosios gumos ir pigiau nei turguje parduodavo mums įvairių deficitinių niekučių. Mes ji vadinome spekuliantu. Kad lengviau pritaptų prie mūsų būrio, jis padovanojo man kelnaičių rinkinuką, vadinamąjį niedėlka, ir liemenėlę su geležine forma.
Kartą spekuliantas į sandėliuką atsinešė kažkokio užsienietiško gėrimo. Nepamenu, viskio ar romo, tik pamenu, kad buvo bjaurastis, neįmanoma gerti. Bet gėrėme – vien dėl to, kad atrodė kažkas ypatingo.
Įsilinksimus vaikinukas staiga tarė: „Parodyk savo papus, penkis rublius duosiu.“ Buvau geros nuotaikos, apgirtusi, pinigai – nemaži... Tuo metu taip susišvietė, kad kilstelėjau palaidinę ir liemenėlę.
Pajuokavom, o tada tas atsistojo, išsitraukė iš kišenės keletą pornografinių kortų ir padėjo ant stalo.
„Padaryk man kaip tose nuotraukose – duosiu dešimt rublių“, – pasiūlė. Nustebusi žvilgtelėjau į kortas.
„Ką, tau sunku? Juk tu su visais kiemo bernais duodiesi“, – pridūrė, nusismaukė sportines kelnes ir atkišo savo daiktą. Akimirksniu pačiupau jo atneštą butelį ir taip uždrožiau per jo dalyką, kad vaikinas išlėkė iš sandėliuko net kelnių neužsitempęs. Savi bernai smuko į kampą. Kartais vaikinai galvoja, kad jei pana leidžia su jais linksmai laiką, vadinasi, su jais ir dulkinasi.
Paėmiau nuo stalo pornografines kortas.
„Uždirbau penkis rublius, varom pas mano pusbrolį, jo namuose šiandien laisvas plotas“, – pasiūliau vaikinams. Prie mano 5 rublių pridėjome sutaupytas kapeikas, nusipirkome vaišių ir „nuvarėme“. Pusbrolis pakvietė dar keletą panelių, išėjo puikus vakarėlis. Šokome, dainavome, bučiavomės, bet kortų ant stalo nedėjau ir niekas net nebandė peržengti ribos, po kurios prasideda paleistuvystės.
Tik aš tą vakarą peržengiau savo asmeninę raudoną liniją. Truputį padauginau ir „smigau“. Ištikimi kiemo vaikinai, tvirtai prilaikydami už parankių, palydėjo iki pat namų durų. Mama sakė, kad kai atidarė duris, vaizdas priminė filmą apie karą. Draugai paleido, o aš įkritau į kambarį.
Ryte buvo gėda žiūrėti tėvams į akis. Mano tėvukas buvo griežtas dėl grįžimo 22 valandą, mokslo, tvarkos, bet niekados nekeldavo skandalų, jei pareidavau su lengvu kvapeliu ir truputį linksmesnė.
„Visi persergame ta liga. Ir kuo anksčiau persergam, tuo geriau. Svarbu jos neužleisti“, – sakydavo tėvukas.
Tai buvo pirmas kartas, kai parėjau tokia silpna. Tėvukas nesibarė, neskaitė moralo, tik padėjo ant stalo iš džinsų iškritusias kortas. Savęs nemačiau, bet jaučiau, kad esu raudonesnė už buroką.
„Ar patiko žaisti?“ – ramiai paklausė, stumdydamas kortas ant stalo. Mama staigiai išėjo pas kaimynę. Iš gėdos net žado netekau.
„Rytoj su mama eisi pas ginekologą“, – nukirto kaip kirviu. Tik tada atgavau kalbos dovaną. Kaip ir jis, griežtai pasakiau, kad nežaidžiau, papasakojau, kaip jos pas mane atsirado, ir prisiekiau iki vestuvių neperžengti tos ribos. Galiu drąsiai žiūrėti Dievui, tėvukui ir mamai į akis – pažadą ištesėjau.
Pirmoji santuoka – skyrybos
Kaip minėjau, mokiausi neblogai. Baigusi mokyklą bandžiau įstoti į medkę, bet neįstojau. Manau, kad pritrūkau ne žinių, o pažinčių ir pinigų. Tėvukas buvo griežtai prieš kyšius ir pažintis. Nepavyko mokslo srityje – tekėk. Tais laikais ištekėti esant 19–20 metų buvo normalus reiškinys.
Įsidarbinau kariniame miestelyje ir netrukus apie mane pradėjo rėžti sparną jaunas leitenantas. Jis man patiko. Mandagus, apsiskaitęs ir, svarbiausia, tėvukas leitenantą vertino labai teigiamai. Būdama 19 metų ištekėjau. Jei jaunystės laiku gatvėje buvau velniška dama, tai šeimoje buvau pavyzdinga žmona – kaip ir mano mama. Po metų vyras gavo įsakymą kraustytis į kitą vietą.
Prisiminiau savo tėvų patirtį, pasakojimus apie gyvenimą barakuose, bendrabučiuose ir nuo ligų mirusius brolius. Tėvukas įsakė man sekti paskui savo vyrą. Tada pirmą kartą nepaklusau tėvuko valiai. Vaikų neturėjome ir abipusiu susitarimu draugiškai išsiskyrėme, juo labiau kad tarp mūsų nebuvo tos tikros karštos meilės. Tėvukas man to maišto neatleido iki pat mirties.
Išvažiavau į kitą miestą, įstojau į paprastesnį institutą ir pradėjau linksmą, studentišką bendrabutinį gyvenimą. Namo grįždavau tik dėl mamos, nes jos sveikata sparčiai prastėjo. Neabejoju, kad tam įtakos turėjo bastymasis po šalį ir gyvenimas be savo kampo. Mirus mamai tėvukas palūžo. Pradėjo gerti, apsileido. Po eilinio daugiadienio gėrimo sustojo širdis, o mano gyvenimas tęsėsi.
Įsimintiniausias bulviakasis
Iš visų studentiško gyvenimo linksmybių labiausiai įsiminė bulviakasiai, ypač vienas. Jis atmintyje išliko visam gyvenimui ir turėjo lemiamos įtakos priimant svarbų sprendimą.
Tą vakarą susibėgom trys porelės. Aistroms kaistant mano grupiokės pabėgo ir likau viena su trimis vaikinais. Nebuvau nei baugi, nei labai šventa ir akiplėšiškai pasiūliau grupinę meilę. Kaip tuose pornografiniuose filmuose. Spėju, daugelis norėtumėte tokio sekso ar pasvajojate apie tokius dalykus, tik nedrįstate.
Negana to, kad vyrai yra didžiausi pletkininkai, dar įsitikinau, kad jie vikrūs, stiprūs ir drąsūs tik pakalbėti. Kai parodžiau iniciatyvą siūlydama realų veiksmą, vaikinai net sutriko – kaip, ką, kur.
Prisipažinkite, daugeliui moterų nors kartą gyvenime yra užėjęs noras atsipalaidavus, be jokių kompleksų pasimylėti – taip, kad degtų visas kūnas.
Net neabejoju tuo, tik gal ne visos išdrįsta keliese, o gal keliese ir ne visos nori. Bet iš karto noriu patarti, jei kuri tam pasiryšite – nesiduokite tąsoma kaip negyva pempė, o imkite iniciatyvą į savo rankas. Tada vyrai šoks pagal jūsų dūdelę, o jūs pajusite viską, kas tik įmanoma.
Verta nors kartą gyvenime pabandyti ką nors drąsaus lovoje. Tam, kad suprastumėte, kas jums malonu, priimtina, o kas atgrasu. Kai visi atsipalaidavome ir įsijautėme, sakiau vaikinams, ko konkrečiai noriu. Patyriau orgazmų laviną, nemeluoju. Negaliu sakyti, kad viskas patiko, bet aistra, emocijos, veiksmas užgožė kai kuriuos nelabai man priimtinus veiksmus.
Vieno karto pakako visam gyvenimui. Ta patirtis ateityje padėdavo tam tikru momentu sustabdyti partnerį, jei matydavau, kad nesinori to, kur jis suka. Ir, atvirkščiai – žinojau, ko paprašyti, ko noriu. Apkalbų nebijojau, nes tarp mūsų nebuvo merginų, o vyrų pasakojimais niekas per daug netiki, juo labiau kad ir man žodžio kišenėje ieškoti nereikėdavo. Galėjau taip drėbti atgal, kad maža nepasirodydavo.
Baigiau mokslus, įsidarbinau mieste ir po kelerių metų padariau didžiausią gyvenime kvailystę – ištekėjau už kolegos. Vienintelio vyro kolektyve ir dar – mūsų vadovo. Šlykštu buvo žiūrėti į perdėtus pataikavimus, draugystės siekius ir apkalbas. Negana to, kad darbe slėgė kolegių intrigėlės, tai ir po darbo namuose tekdavo spręsti darbines problemas. Pakeičiau darbovietę ir net specialybę, bet šeimos visgi neišsaugojau.
Du kartus pastojau. Įvyko persileidimai, o trečią kartą nerizikavau. Vyras buvo sąžiningas. Pasakė, kad nuo jo laukiasi bendradarbė, ir pasiūlė taikiai išsiskirti. Pasirodo, ta bendradarbė laikė save mano geriausia drauge – iš jos to tikrai nesitikėjau. Buvo šokas, laukinis pyktis... Nenoriu prisiminti, kaip jaučiausi. Išsiskyrėme.
Antros vedybos ir vėl nesėkmingos. Daviau sau žodį daugiau neberizikuoti, bet žmogus vienaip planuoja, kitaip išeina. Praėjus nemažai laiko netikėtai sutikau studentą, dalyvavusį „bulviakasio orgijoje“. Iš visos trijulės jis man labiausiai patiko ir tiko. Visų studijų metu žiūrėdama į jį tyliai padūsaudavau. Patiko jis man labai, nors daugiau nesimatėme, po mokslų keliai išskyrė ir niekada nebuvome susitikę.
Maloniai pabendravome. Pasakė, kad yra išsiskyręs ir pasiūlė pratęsti draugystę. Sutikau. Pirmą vakarą atėjus pas mane teko dar kartą įsitikinti – jei nori pajusti visus sekso teikiamus malonumus, reikia pačiai valdyti visą procesą ir neleisti vyrui tingėti. Sutiksite, kad daugelis ištekėjusių moterų neturi tokios privilegijos.
Vedybinis įsipareigojimas dažnai verčia moteris atlikti pareigą ir daryti tai, kas nelabai pačiai patinka, o skaudžiausia, kad jos neturi pasirinkimo (nekalbu apie neištikimas žmonas paleistuves). Nepatenkinsi vyro seksualinių fantazijų – nubėgs pas tokią kaip aš. Juokauju, na, beveik. O apie savo ateitį su sutiktu buvusiu bičiuliu dar parašysiu kitą kartą...
