Šuo sapne bandė mane įspėti apie nelaimę ir aš pasileidau bėgti į namą, kad surinkčiau visą šeimą – mamą, senelius ir brolį – ir išbėgtume laukan.
Niekas nieko iki galo nesuvokė, kodėl tai padaryti reikėjo taip staiga, tačiau jau stovėjome visi šalimais esančioje gatvėje, susiglaudę, su baime ir nerimu stebėdami žemyn neriantį lėktuvo smaigalį – nelaimę, apie kurią mane įspėjo šuo, o aš tarsi buvau jo pasiuntinys veikti.
Lėktuvas, priartėjęs taip, kad buvo galima skaičiuoti jo langus ir duris, staiga pakeitė padėtį iš vertikalios į horizontalią ir staigiai, nepaaiškinamai, kaip viskas dažniausiai ir vyksta sapne, išnyko.
Atsibudusi su taip ryškiai galvoje įstrigusia naktinės gelbėtojos patirtimi dar ilgai galvojau, kas, kodėl ir kaip, ką galėtų reikšti... Mama po pokalbio telefonu taip pat susimąstė...
Kadangi esu studentė, trumpam iškeitusi gimtąjį miestą į sostinę, praėjus kelioms, o gal vos vienai savaitei po keisto sapno, grįžau namo ir sodan.
Ramiai vaikštinėdama ir vis paglostydama šunį nutariau užsukti į ūkinį pastatą. Mintis šovė taip greitai kaip ir netikėtas, nepažintas kvapas įėjus vidun – sunkus, eižėjantis plaučius, dusinantis, nežinia iš kur sklindantis.
Pakviečiau senelį, sakau, ar ir jis kažką panašaus ir keisto užuodžiantis. Taip. Ir visų man dar nepažintų kvapų galvos bibliotekoje radau žodį, kurį netruko ištarti ir lūpos: „Dujos!“
Ir tikrai, pavasariop, išgyvenęs žiemą, užklotas begale patalų, tamsiame kambariuke nekaltai pranešė apie savo buvimą atsarginis dujų balionas prasisukusiu kaklu. Ir jei nebūčiau kur esu – vienas degtuko brūkštelėjimas senai krosniai uždegti, kuria senelis dažnai naudojasi, ir viskas būtų išlėkę tvyroti oran: ir turtas, ir kūnas, ir prisiminimai.
Tądien, turbūt, irgi leidosi lėktuvas „L“ reisu. Jo nemačiau, bet aš tikrai buvau ta pati – supratusi ir išgelbėjusi.
Savo ypatingas, mistines istorijas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite fantastišką prizų rinkinį. Plačiau skaitykite čia.
