Ieva (28) ir Tomas (29) Patrakovai – lietuvių pora, jau beveik devynerius metus gyvenanti Vokietijoje. Jiedu augina dešimtmetį sūnų, penkiametę dukrą ir gali pasidžiaugti visą gyvenimą besitęsiančia meilės istorija.
„Užaugome Klaipėdoje, susipažinome būdami penktokai, mokėmės vienoje klasėje, nors nuo pirmos klasės lankėme tą pačią mokyklą. Mūsų draugystė prasidėjo 2005 metų vasario 14 dieną. Niekada nebūtume pagalvoję, kad septintoje klasėje ta vaikiška meilė tiek daug atlaikys, ištvers, pasieks ir užkops į didžiausią viršūnę.
Mes matėme daug, bet visa tai mus taip stipriai suklijavo, kad dabar atrodo kitaip ir būti negalėjo. Net giminės draugai, tėvai neįsivaizduoja mūsų ne kartu. Bet apie viską nuo pradžių.
Septintoje klasėje, kai rudens saulė dar glostė širdis, pradėjome labiau bendrauti. Bendri klasės projektai, bendros popamokinės veiklos. Aš leisdavau laiką su savo geriausią drauge, o jis - su savo draugu, atsitiktinai tapom keturiais draugais, - pasakojo Ieva. - Su Tomu ilgai bendravome žinutėmis.
Pamenu, tuo metu turėjau abonentą ir atėjo sąskaita 80 litų, nes po pamokų susirašinėdavome iki tol, kol eidavome miegoti. Vis smagiau buvo bendrauti. Jutau, kad aš jam simpatizuoju, o ir tada jis nesidrovėjo to pripažinti. Ta vaikiška pirmoji meilė. Jutau, kaip Tomas keičiasi.
Jis iš neatsakingo berniuko tapdavo vis pareigingesnis, labiau į save atkreipdavo dėmesį tarp draugų, tarp mokytojų. Pagerėjo jo pažymiai, drausmė. Net mokytojos sakydavo, kad Ieva pakeitė Tomą. Mano širdis pradėjo busti, atrodė, lyg kažkas spragtelėjo, bet aš niekaip nenorėjau to sau pripažinti.
Pradėjau bijoti pažiūrėti jam į akis, šaltas prakaitas išpildavo, kai susitikdavome stotelėje, tylėjau ir nieko jam nesakiau. Mažai mergaitei gimė jausmas mylėti ir būti mylimai, - tuo metu galvodavau aš. Nors tikrai manau, kad tik po daug metų supratome ką reiškia žodžio „meilė“ reikšmė.
2005 metų vasario 14 diena turėjome susitikti anksčiau negu prasideda pamokos. Tomas labai tam ruošėsi. Sėdėjau ant palangės ir išgirdau klausimą, ar noriu būti jo drauge. Sutikau, nors tuo metu labai daug sulaukdavau dėmesio iš kitų berniukų – bet mano mintis pakerėjo būtent jis.
Pradėjome draugauti. Svajodavome tuo metu, kad draugautume bent iki dešimtos klasės. Mūsų pirmi metai buvo labai gražūs, su pasimatymais kavinukėse, mokyklos diskotekose. Vienas kitam esam prirašę šusnį laiškų, kuriuos esam išsaugoję iki dabar.
Bet mes vis brendome, keitėsi požiūriai, kišosi kiti žmonės. Atrodė, visi aplinkui nenorėjo, kad būtume drauge. Buvo visokių intrigų. Padraugavę tris metus nusprendėme, kad vasaros atostogas praleisime atskirai.
Ėjo dienos, bet vis vienas kito nepamiršdavome ir toliau žinutėmis bendraudavome, mūsų susitarimas praleisti vasaros atostogas atskirai netruko nė savaitės. Atrodė, kad pats likimas mums neleido išsiskirti.
Labai gerai sutardavome vienas su kito tėvais, todėl vasaros išvykos dažniausiai būdavo drauge. Mane labai mylėjo Tomo seneliai, gyvenantys Vokietijoje (gaila, jų nebėra, jie buvo man labai artimi), vasaras jie leisdavo Lietuvoje.
Man pasakodavo, kaip ten gražu, kad gyvena prie Reino, tarp kalnų. Močiutė sakydavo, va, susituoksi su Tomu, atvažiuosite į Vokietiją gyventi. Svajodavome abu apie tai, bet niekada tuo netikėdavome.“
Ieva prisiminė, kad Tomui baigus mokyklą, o jai tęsiant mokslus vienuoliktoje klasėje, ją vėl apniko abejonės. Atsirado daugiau naujų draugų, kitų pomėgių, o mergina teigė tuo laiku nebemačiusi bendros ateities. Bet ir išsiskirti kažkas neleido. Vėliau santykiai pagerėjo, poros ryšys vėl sustiprėjo, o Ieva pajuto, kad jos kūne kažkas pasikeitė.
„Baigus vienuoliktą klasę, birželio 18 dieną, sužinojau, kad po mano širdimi plaka dar viena širdelė - mūsų gyvenimo dalis, mūsų meilės vaisius. Man tuo metu iš po kojų tarsi išslydo visas gyvenimas. Bijojau visko. Tėvų reakcijos, naujo gyvenimo. Juk neseniai kalbėjau draugei, kaip nematau bendros ateities, o čia pats likimas iškrėtė pokštą ir atsiuntė mums dovaną.
Tomas nuo pirmos minutės kartojo, kad visada bus šalia, viskas bus gerai. Mūsų tėvai palaimino mūsų meilę. Pats likimas greičiausiai sudėliojo, kaip viskas turi būti. Nepaisant visko, baigiau mokyklą, įgijau bakalauro laipsnį. Tomas įgijo specialybę. Susirašėme metrikacijos biure prieš pat sūnelio gimimą.
2010 vasario mėnesį mūsų gyvenimas pasikeitė gimus sūneliui. Didžiavausi Tomu ir savimi. Džiaugiausi, kad man padovanojo jausmą būti mama. Tų pačių metų liepos 24 dieną, prisiekėme amžiną meilę prieš Dievą. O šiemet, dešimties metų santuokos proga, atnaujinome įžadus prieš Dievą.
2012 Tomas emigravo iš Lietuvos į Vokietiją. Pusę metų gyvenome atskirai, o po to su sūneliu išvažiavome ir mes į naujus namus. Gyvenome ir svajojome, kaip norėtume dukrytės. Vieną vasaros vakarą Tomas man pasakė: „Ievute, padovanok man dukrytę.“
2015 balandžio mėnėsį gimus dukrytei esam keturi muškietininkai. Mylime vienas kitą ir labai branginame, klaidų nebūna, o įvykius, kuriuos mes pritraukiame savo gyvenime, nesvarbu, kokie jie būtų nemalonūs, jie yra būtini, kad mes išmoktume tai, ką turime išmokti.
Skaičiuojant kartu šešioliktus metus vienas kitą mylime vis labiau. Išauginome mūsų meilei sparnus. Ir turbūt niekas nebūtų pagalvojęs, kad tiek kartų kartoję „viskas baigta“, mes niekada santykių nebaigėme ir nebaigsime“, - įsitikinusi Ieva.
