Šis šuo – nuostabiai gražus, didžiulis, ausys stačios, ilgaplaukis, pūkuota uodega. Ir laikysena jo karališka. Arogantiškas – elgiasi mandagiai, bet paglostyti nesileidžia. Nereikia jam mano draugystės.
Taip praėjo kelios dienos. Nepaisant to, kad abu šunis kartu vedžiodavom ir vežiodavom, duodavau jiems po gabaliuką skanėsto, mano santykiai su gražuoliu vilkšuniu išliko tokie pat šalti. Nusiminiau.
Kartą sumanėm vakarienei pasikviesti svečių. Todėl nuo pat ryto prikepėm didžiulį dubenį kotletų, pagaminom visą kalną baltos mišrainės (lietuviai juk visą tai mėgsta) ir išvažiavom pasižvalgyti po miestą. Svetimame mieste man viskas buvo nauja, įdomu, tad atidžiai žiūrėjau į viską, ką draugė rodė, klausiausi, ką pasakojo... Staiga ji paklausė: „O kur tu palikai maistą, kurį šiandien ruošėm?“
„Kaip kur? Virtuvėje... Ant stalo“, – atsakiau.
„Į šaldytuvą neįdėjai?“ – perklausė.
„Ne... Kotletai dar šilti buvo“, – paaiškinau.
„Aišku“, – numykė draugė. O grįžusius namo mus pasitiko vaizdelis.
Virtuvėje ant grindų stovėjo tušti švarut švarutėliai dubenys. Šalia jų lyg niekur nieko sėdėjo vilkšunis. Toks ypatingai storas ir laimingas. Žiūrėjo į mus tokiom gerom gerom akytėm – atrodė, net šypsojosi pravėręs snukį. Tuo metu spanielė nuo grindų baigė laižyti baltos mišrainės likučius ir labai draugiškai vizgino uodegyte.
Pažiūrėjus į laimingus šunis pykčiui vietos nebebuvo. Abu pradėjome kvatoti! Kai atsisėdau ant sofos, spanielė kaip visada užšoko man ant kelių, o tada ir didysis šuo priėjo. Meiliai prisiglaudė, net jo gražioji uodega judėjo į šalis... Matyt, kvepėjau mėsyte. Taip pagaliau susidraugavome.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Juokas virtuvėje“. Jei norite laimėti fantastišką virtuvės prizą, savo pasakojimą siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Visas konkurso sąlygas rasite čia.
