Kartais pagalvoju – ar ne metas būtų filmavimo kamerą pasistatyti. Jos įrašyti vaizdeliai primintų lietuviškas pasakas: su siaubo elementais, pamokantys ir juokingi, nors dažnai – pro ašaras...
Pradėsiu nuo tikrai siaubingo nuotykio. Jei jis būtų pasibaigęs kitaip, šiame konkurse viena dalyve būtų mažiau...
Plaukai piestu
Pasinaudojusi virtuviniu prietaisu, šlapia ranka jo laidą traukiau iš elektros lizdo, kita ranka pasirėmusi už radiatoriaus. Elektros smūgis buvo neįtikėtinai stiprus ir skausmingas, net nesuvokiau, kaip pavyko sėkmingai išsivaduoti iš tos velniavos.
Tuoj pat ėjau vyrui paskambinti ir pasakyti, kad mane labai stipriai elektra nutrenkė.
Žvilgt į veidrodį pakeliui – plaukai ant galvos stovi piestu lyg Songoko, ant rankų irgi lyg koks kailis užaugęs. Neįtikėtina! Toks juokas suėmė, žinoma, neilgam.
„Jei bus blogiau, paskambink vėl“, – telefonu patarė rūpestingas vyras.
Dabar visuomet elektros prietaisus įjungiu ar išjungiu tik ne šlapiomis rankomis, o juo labiau kita nesiremiu prie jokio metalinio paviršiaus. Patikrinu, ar nėra įtrūkimų laide, kaip kad manąjame vėliau radau.
Kitas nuotykis irgi nelabai malonus buvo, bet su labai laiminga pabaiga – toks sulčiaspaudės dalių fejerverkas mūsų virtuvėje. Aš nepatikrinau, ar gerai surinkau sulčiaspaudę, ir ją paleidau – išlakstė dalys vos ne iki lubų. Juokas pro ašaras – kas būtų, jeigu būtų...
Kiti nuotykiai ne tokie ir baisūs – juk tik maistas liko apgadintas ar sugadintas. Bet niekuomet dėl to neverkiu – visuomet sau sakau: privalai išsisukti iš susidariusios keblios situacijos. Kai viskas pasibaigia gerai, galima apie tai pasakojant ir pasijuokti.
Vaizdelis vertas kameros
Kartą mamos jubiliejui iškepiau gal 3 kg svorio vyro sužvejotą lydeką. Jau atšaldytą uždėjau trumpam ant šaldytuvo. Po kelių minučių nutariau ten sudėti ir tuščius dubenis.
„Šlumšt“, – girdžiu keistą garsą.
Žvelgiu – ant šaldytuvo jau nėra lydekos. Bet ir žemės ji nepasiekė – pasikabino ant už šaldytuvo užkimštos drabužių džiovyklos.
Jau toks juokingas reginys buvo, nors fotografuok – kepta lydeka džiūsta...
Bet greitai suzgribau, kad nėra laiko krizent – o jei vyras pareis ir pamatys, kas beliko iš jo taip sunkiai sužvejoto gėrio? Staiga man dzingtelėjo išganinga mintis – skalbinių džiovyklė nauja, o dulkes kaip tik vakar kruopščiai išploviau iš to kampo, kur už šaldytuvo. Gal dar galima lydeką restauruoti?
Sužeistąją lydekos dalį išpjoviau, pridėjau galvą – gavosi tokia gerokai trumpesnė, tokia apvalutė. Dar gražiai „pašarvojau“ lėkštėje, ir ji sudalyvavo mamos jubiliejuje. Žinoma, buvo kas iš jos figūros ir pakrizeno.
Kitą kartą kepiau tikrai sudėtingą pyragą vyrui į darbą neštis – daugybė sudėtinių dalių, nepigių. O ir supilti jį reikėjo sluoksniais, rūpestingai ir atidžiai viską apskaičiavus.
„O! Kaip gražiai viską supilčiau“, – dar pagalvojau, imdama susegamą torto formą, kupiną tešlos. Jau nešu į orkaitę...
Tekšt! – atsisegė torto forma, rankose liko tik rėmas, o tešla pasklido po visą virtuvę... Bet koks modernaus meno kūrinys atsivėrė ant sienų, grindų! Toks kvapnus, vis dar švelniai judantis.
Keliolika minučių tiesiog sėdėjau ant grindų ir žvengiau iš tos tragikomiškos situacijos. Staiga susigriebiau – vyras miega, valio, nematys mano dar vieno „šedevro“ virtuvėje. O valandų buvo jau daug – vos pusvalandis belikęs iki parduotuvių uždarymo. Gerai, kad atsiliepė į pagalbos šauksmą mieste esantis sūnus – nupirko man visus produktus, parnešė.
Kol virtuvę išploviau, kol naują pyragą, vėl tą patį – daugiasluoksnį, iškepiau, jau ir tolumoje už miesto gaidžių giedojimas pasigirdo. Vyras ir dabar nežino mano tos nakties nuotykių virtuvėje – ryte gavo pyragą, kaip kad ir buvo užsigeidęs neštis į darbą. Vis galvoju – va tas reginys, kaip pyragas tykšta į šonus, tai internete tikrai daug patiktukų surinktų, daug ką prajuokintų.
Linkėjimai cepelinų virėjai
Bet visgi linksmiausias nuotykis buvo, kai visa šeima gaminome cepelinus. Energingasis sūnus, studentas, sunkė bulvių tarkius per drobę.
Dryyyykst, pliaukšt, papliaukšt, – išlakstė cepelinų tešla į šonus...
Bet visų juokui, o mano rūpesčiui, dauguma tešlos šūvių pataikė ant palangės, kur stovėjo keli kaktusai dideliais spygliais. Bandžiau tuos tarkius plauti nuo jų, bet spygliai taip susikryžiavę buvo... Ilgokai juokėmės, matydami džiūstančius bulvių tešlos likučius ant nenuplaunamų kaktusų.
Pabaigai noriu nusiųsti solidarumo apkabinimą tai cepelinų virėjai, kurios cepelinai net kriauklės neužkimšo. Nepatikėčiau tuo, jei pačiai taip nebūtų neseniai nutikę. O laikau save tikrai patyrusia cepelinų gamintoja. Skirtumas tik tas, kad aš laukiau gal keliolikos svečių.
Kai vyrui pasakiau, kad iš mūsų puodo dingo cepelinai, anas atsakė – na tai nieko, teks valgyti suskilusius. Atsakiau, kad tik mėsos kukuliai plaukioja... Mums dar buvo likę gal pusantros valandos laiko iki svečių, todėl tik trumpai pasijuokę iš tokios neįtikėtinos situacijos, išrinkom tuos kukulius, atšaldėm kiek, nusipirkome skubiai kitokių bulvių ir pagaminome naujus cepelinus. Kaip aš suprantu, mes tiesiog „užsirovėme“ ant netinkamos bulvių rūšies.
Tokiais momentais man ausyse skamba mamos žodžiai: „Neklysta tas, kuris nedaro! Nereikia savęs kaltinti – geriau pasijuokti ir skubiai surasti tinkamą sprendimą, kuris padėtų kuo racionaliau iš tokios padėties išeiti.“ Ir išeinu.
Kartais kebliose situacijose padeda ir namiškai. Kartą, kai sugedo plaktuvas, vyras jo antgalį – šluotelę, pritvirtino prie savo akumuliatorinio suktuvo su greičių reguliatoriumi ir dabar taip linksmai man suplaka kiaušinius kepiniams.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Juokas virtuvėje“. Jei norite laimėti fantastišką virtuvės prizą, savo pasakojimą siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Visas konkurso sąlygas rasite čia.
