Dėkui Dievui, mūsų šeimoje maistą gamina vyras. O aš? Ką aš? O aš esu tos nuomonės, kad gyvenimą galima nugyventi valgant sumuštinius.
Mano draugės apie tai žino. Todėl jos niekada nedovanoja keptuvių, puodų, formelių sausainiams kepti ir panašaus šlamšto, nes man tai būtų tiesiog įžeidimas. Šnekam apie tai su humoru, kuris mūsų draugystę tik stiprina.
Tačiau atsitiko taip, kad susipažinau su moterimi, kuri tapo mano nauja drauge. Kartą, likus kelioms dienoms iki Kalėdų, vakare pasigirdo durų skambutis. Atidariau duris. Už jų stovėjo mano naujoji draugė su savo vyru. Jis tiesė man sunkų kažko prikrautą krepšį ir pasakė: „Mes važiavome pro šalį ir nutarėme palinkėti jūsų šeimai smagių švenčių.“
Šis siurprizas buvo labai malonus, tad nusišypsojau, padėkojau ir patikinau, kad šventiniu laikotarpiu būtinai pasiskambinsime ir greičiausiai susitiksime. Viskas buvo puiku.
Žvilgtelėjau į krepšį. Ten puikavosi pyragas.
„Puiku“, – pagalvojau. Taip pat saldainių dėžutė. Nuostabu, mat labai mėgstu saldumynus. Dar kelios kalėdines dekoracijos – jos ypatingai mane pradžiugino. Na, o kas gi čia?
Reikėjo matyti mano veido išraišką, kai tą daiktą išvyniojau... Priešais ant stalo gulėjo, atleiskit už išsireiškimą, padvėsęs kalakutas. Iš nuostabos ir pasibjaurėjimo atvėpo žandikaulis, o rankos pradėjo drebėti...
Nemiegojau visą naktį. Vis galvojau, ką dabar su tuo kalakutu reikės daryti. Mano vyras buvo išvažiavęs, taigi, jo neiškeps. Man vien prisiliesti prie to paukščio šlykštu, ką jau ir kalbėti apie paruošimą. O baisiausia buvo tai, kad draugė, padovanojusi šį gyvį, tikriausiai tikisi būti pakviesta jo paragauti! Gal kita moteris mano vietoje tik nusijuoktų, tačiau man tai buvo baisi problema. Net tragedija.
Nori nenori, o reikėjo mikliai suktis is padėties. Taip, receptų internete pilna, o ką daryti, jei vien nuo kalakuto vaizdo pykina? Taip prasikankinau kokią parą, kol į galvą atėjo mintis – kotletukai... Kažin, ar būna kotletukai iš kalakutienos? Neturėjau nei supratimo, nei patirties. Paskutinį kartą buvau kepusi kotletus (aišku, ne iš kalakuto) gal prieš 10, gal pries 13 metų, kai buvau dar netekėjusi. Bet dabar kitos išeities nemačiau.
Paėmiau peilį, bjaurėdamasi vienoje rankoje laikiau nelaimingą kalakutą, o kita ranka pjausčiau nuo jo mėsos gabalus. Paskui ilgai kuičiausi virtuvės spintelėse (juk aš savo virtuvėje nedažnas svečias), kol suradau mėsmalę. Kai pavyko ją surinkti, mano nuotaika šiek tiek pasitaisė. Pusiau nusisukusi kišau į ją mėsos gabalus ir pagaliau sumaliau. Išėjo lyg ir faršas.
Nuotaika dar labiau pagerėjo. Na, dar įdėjau kažkiek druskos, pipirų, grietinės purumui. Mat prisiminiau, kaip viena sena moteris kažkada sake, kad įdėjus į faršą grietinės kotletai išeina minkštučiai.
Ir kotletai tikrai išėjo minkštučiai. Prie jų dar išviriau bulvių, papjausčiau marinuotų agurkėlių (pirktinių, žinoma). Ir pasikviečiau vakarienės tą draugę.. Prie stalo sėdom trise: mano dukra, draugė ir aš.
Vakaras praėjo linksmai, o dukra net pasakė: „Mam, o kodėl tu anksčiau niekada tokių kotletų nekepdavai?“
Vaje vaje, niekas net neįtare, kas tuo metu dėjosi mano viduje!
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Juokas virtuvėje“. Jei norite laimėti fantastišką virtuvės prizą, savo pasakojimą siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Visas konkurso sąlygas rasite čia.
