Pradėti reikia nuo to, kad išvykau dirbti į Austriją, konkrečiai – Tirolį. Dirbau apsuptas žmonių – visur ir visada.
Išvykau iš Lietuvos vasario 18 d. apsigyvenau 4 kambarių bute. Su manimi gyveno kiti du vyrai. Mano tiesioginis viršininkas su savo šuniu ir kitas kolega, dirbantis dieninėje pamainoje. Abu buvo labai malonūs ir paslaugūs, tik geru žodžiu galiu apie juos atsiliept.
Susirgau – o kuo?
Pirmosios žinios apie koronavirusu užsikrėtusius asmenis Austrijoje, ir kaip tyčia – Tirolyje, mus pasiekė vasario pabaigoje. Tai privertė mane kaip reikiant sunerimti, bet vis raminau save, kad tai tuoj pasibaigs – pora savaičių ir viskas. Tuo pačiu metu virusas pradėjo kilti ir Lietuvoje.
Kaip dabar prisimenu, buvo sekmadienis, turėjau laisvą dieną, nieko ypatingo nenuveikiau ir vakare nuėjau miegot. Atsigulęs stengiausi užmigt, bet niekaip nepavyko. Tik staiga apėmė neapsakomas šaltis, kokio gyvenime nebuvau jutęs. Su kiekviena akimirka darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Maniau, kad apsisuodijau, nes prieš miegą gan sočiai pavalgiau. Dėl visa ko išgėriau tabletę nuo temperatūros ir apsirengiau treningu. Šiaip ne taip užmigau.
Atsikėliau apie 10 val. ryto. Visi mano sportiniai drabužiai, kiekvienas siūlas, ir visa patalynė buvo kiaurai permirkę mano prakaitu. Toks vaizdas, kad kažkas naktį, kol miegojau, apliejo mane vandeniu. Jautėsi silpnumas, bet to šalčio jau nebejutau. Tą dieną mažai valgiau. Gėriau daug skysčių ir bandžiau prasivalyt skrandį.
Iš vakarinės pamainos išėjau daug anksčiau, nes jaučiausi ganėti prastai. Kitą dieną jau buvo geriau, bet pradėjo kankinti kosulys. Atrodo, jautiesi gerai, bet gali iškosėt plaučius. Tas kosulys buvo su manimi iki balandžio pradžios.
Kovo pirmomis dienomis mano bendradarbis iš Izraelio pasakė, kad turi grįžt namo. Susirinko daiktus ir išskrido. Izraelis, jei neklystu, buvo pirma valstybė pasaulyje, įvedusi 14 d. saviizoliaciją atvykusiems. Tam buvo skiriami mobilūs namai-konteineriai. Skambėjo juokingai, kad grįžęs jis dvi savaites turės prabūti vienas – kaip urvinis žmogus. Prisijuokėm.
Kovo 12 d., ketvirtadienį, miesto taryba paskelbė, kad uždaro slidinėjimo sezoną. Tai reiškė, kad viskas užsidaro ir lieku be darbo. Iki sekmadienio dar leido po pora valandų padirbėti. Nusiminiau, bet nieko nepadarysi. Keletą dienų prieš tai su manimi dirbęs kolega. Su juo susirašinėjau, klausiau, kaip jaučiasi, sakė, prastai, bet nieko konkrečiau.
Maniau, kad pirmadienį skrisiu atgal į Lietuvą. Todėl bilietus nusipirkti žadėjau kitą rytą, penktadienį.
Kraukitės, nes visi užstrigsim
Penktadienį, kovo 13 d., atsikėliau nuo triukšmo. Buvo beveik 10 val. ryto. Mano bendradarbis, kaip supratau vėliau, susikrovė daiktus ir iškeliavo. Jis buvo geras miesto mero draugas, matomai apie būsimą karantiną sužinojo anksčiau nei visi. Vėl užmigau, atsikėliau šiek tiek po 11 val. Pamaniau, nueisiu nusipirkti maisto į parduotuvę, nes reikės dar keletą dienų dirbti. Bet pasijutau alkanas, todėl nusprendžiau pirmiau pasigaminti valgyt. Tas mane ir išgelbėjo.
Apie 12 val., kol gaminau virtuvėje, į ją įėjo mano viršininkas. Pasakė, kad Austrijos ministras pirmininkas ką tik pranešė, jog Tirolyje bus įvedamas karantinas ir mes, trumpai tariant, užstrigome dviem savaitėm. Riebiai nusikeikėm – na, ką, vėl nieko nepadarysi. Pratempsiu kažkaip tas dvi savaites ir grįšiu namo. Pasidžiaugt galėjau tuo, kad dar nenusipirkau bilietų ir neišmečiau pinigų.
Po poros minučių nuo pastarojo mūsų pokalbio jis tekinas vėl atbėgo į virtuvę ir pasakė, kad netrukus atvažiuoja bendradarbis, kuris gali mus išvežti iš miestelio. Paklausiau, o kur važiuosim? Jis pasakė, lad ir pats nežino, nes yra ne vietinis. Mūsų pokalbio metu tvyrojo tokia įtampa ir nežinia, kad šalia buvęs jo šuo pradėjo cypt. Supratom padėties rimtumą.
Kaip tik tuo metu atvažiavo kolega. Nei labas, nei viso gero: „Kraukitės daiktus, išvežu jus iš čia, nes visi užstrigsim.“
Aš jo paklausiau: „O kur važiuosim?“
Jis atsakė, kad gali paskambinti įmonės direktoriui ir paklausti, ar atsilaisvino įmonei priklausantis butas kitame mieste. Po akimirkos jis jam paskambino ir direktorius patvirtino, kad butas laisvas ir galima jame apsistoti kelioms dienom. Pagamintus pietus palikau ant stalo ir griebiau viską krautis į lagaminus. Griebiau stalčių ir viską pyliau į atvertą lagaminą, mečiau visus savo daiktus į kitą kelioninį krepšį.
Kolega vis klausė, ar kuo padėt, bet tuo metu mano anglų kalbos žinios išgaravo. Pusiau lietuviškai, pusiau angliškai sakiau, kad išimtų rūbus iš džiovyklos. Visus savo daiktus susipakavau gal per 3 minutes. Mano viršininkas pasakė, kad nespės taip greitai susidėt, nes visko per daug turi. Susiruoš tik per valandą ar daugiau. Mes jo nelaukėm, viską sumečiau į automobilį ir išvažiavom.
Bevažiuojant policija jau stovėjo kelyje, bet leido išvykt niekas mūsų nestabdė. Pakeliui buvo gal trys tokie postai su keliais pareigūnais. Pakeliui nusipirkau bilietą į Lietuvą su persėdimų Londone.
Eikit lauk!
Nuvykome į centrinį įmonės biurą. Jame pasitiko direktorius ir paklausė, ar viskas gerai, atsakiau, kad taip. Jis man davė raktus nuo buto, kuriame galėsiu prabūti bent keletą dienų. Tuomet pasakė, kad likusius kolegas parveš rytoj-šeštadienį. Taipogi paprašė manęs ir kito kolegos padirbėti prekybos centre, nes to centro direktorius tikisi didelio žmonių antplūdžio dėl karantino regione. Aš, žinoma, sutikau. Vakare nuvykau į man paskirtą butą, jis buvo labai didelis ir erdvus, su kalnų panorama pro langą. Net nesinorėjo palikt tos vietos.
Išaušo šeštadienio rytas, nuvykome į prekybos centrą. Pradėjome darbus. Kartu su mumis buvo dar du vyrai iš kitos įmonės, ganėtinai rūstūs ir pikti. Centro direktorius aprodė viską ir paaiškino, ką daryt. Pasakė, kad dirbsim nuo 8 val. iki 20 val. Viskas tvarkoje, žmonės pradėjo rinktis į parduotuvę, bet ne taip masiškai, kaip tikėjomės. Apie 10 val. bendradarbis, kuris buvo sunegalavęs prieš kelias dienas, man parašė žinutę, kad jo testas teigiamas ir jis serga koronavirusu – šiuo metu yra ligoninėje nuo visų izoliuotas.
Tuomet mane apėmė didžiulė baimė. Nespėjau net susivokti, kai šalia esančiam kolegai paskambino direktorius ir pasakė, kad jau žino naujieną apie virusu užsikrėtusį darbuotoją. Todėl visiems su juo kontaktavusiems bus užsakyti testai, kuriuos atlikti reikės per pora dienų. O iki to laiko liepė nueit pas parduotuvės vadovą ir pranešt apie situaciją.
Mes nuėjome į informacijos skyrių ir paprašėme pakviesti direktorių. Už poros minučių jis pasirodė, pasakėm, kad reikalas asmeniškas ir reikia privačiai pasikalbėt. Jis nusivedė mus į savo kabinetą. Vos tik jame atsidūrus,pranešėme apie virusu užsikrėtusį kolegą. Užteko gal 10 sekundžių, kad, švelniai tariant, jis lieptų palikt parduotuvę. Bendradarbis dar tiesė ranką atsisveikint, bet jis pakėlė rankas ir liepė išeit. Tą ir padarėm. Kuomet išėjom į lauką, pamatėm, kad kiti du vyrai taipogi buvo išsiųsti namo – jie pro mus praėjo netarę nė žodžio.
Ačiū už nuostabias žinias
Parvykau į butą, visą dieną pakavausi daiktus. Vis vijau mintis šalin, kad ir aš sergu nes tas kosulys juk gali būti ir dėl šalto oro, kalnų klimatų ar dar dėl kažko, bet tikrai ne dėl koronos. Reikėjo rast, kas parveš mane į mano miestą. Tėvus ir vyresnius pažįstamus iš karto atmečiau. Skambinau pagal įvairius skelbimus, kurie užsiima pervežimo paslaugomis. Žadėjau aukso kalnus, bet niekas nesutiko. Tuomet vienas draugas pasakė, kad manes pats neveš dėl šeimos saugumo, bet paklausinės, kas gali mane parvežt.
Už pusvalandžio paskambino jo draugas ir patikino, kad mane parveš – sutarėm daugiau mažiau realią kainą. Į pavakarę įmonės direktorius atvežė mano paprašyto maisto ir medicininę kaukę rytdienos skrydžiui.
Sekmadienį mane nuvežt į oro uostą atvažiavo bendradarbio patėvis-taksistas. Kelionė truko apie 15 minučių. Su juo šiek tiek pasikalbėjome – tiek, kiek leido jo anglų kalbos žinios. Maniau, daugiau jau nuotykių nebus. Likus keliems šimtams metrų iki oro uosto mus sustabdė policija budėjusi ant kelio. Vairuotojas iškart pasakė meluoti, kad esu turistas ir niekur nebuvau išvykęs iš savo viešbučio.
Policija manęs nieko neklausė, tačiau supratau, kad klausė, iš kur mane paėmė ir panašiai. Po kelių minučių mus paleido ir ramiau atsikvėpiau. Išvydus vaizdą prie oro uosto vėl apėmė lengvas šokas: žmonių buvo visur, visi norėjo grįžti namo. Vos tik sustojus prie oro uosto man kažkas pradėjo skambinti. Atsiliepiau ir moteris angliškai paklausė, ar su manimi kalba – patvirtinau savo pavardę, tada ji džiugiu balsu pranešė, kad mano testas neigiamas – koronavirusu aš nesergu.
Atsakiau, kad niekas man jokio testo nedarė ir tai – didelė klaida. Bet ji vis kartojo savo. Tuomet apsidairiau ir pagalvojau: aš prie oro uosto durų. Gal man neleis skristi, jei pasakysiu nedaręs testo? Viską pergalvojęs atsakiau jai angliškai: „Atleiskit, labai prastai kalbu angliškai, iš pradžių nesupratau jūsų. Ačiū už nuostabias žinias.“
Manau, kažkas iš kolegų darėsi testą ir per klaidą sąraše pažymėjo mane.
Lėktuve – be dezinfekcijos?
Lėktuvas nevėlavo. Išskridome laiku ir per kelias valandas atsiradau Londono Standstedo oro uoste. Beliko išlaukt kitas 6 val. iki skrydžio į Vilnių. Laukdamas lėktuvo visas tas valandas galėjau ant rankos pirštų suskaičiuoti, kiek žmonių mačiau su kaukėmis. Niekur nebuvo informacijos apie virusą. Tik viename mažame monitoriuje ant sienos pamačiau mažomis raidėmis informaciją apie kažkokį COVID-19 ir kad reikia rankas plaut, o tai buvo savaitė iki Jungtinėje karalystėje paskelbiant karantiną.
Apie 18 val. pasirodė informacija, kad skrydis į Vilnių atidedamas. Vėl nežinia. Vairuotojui, kuris mane turėjo parvežti, pranešiau, kad skrydis atidedamas. Jis pasakė, kad taip vėlai tikrai nevažiuos, nes ryt anksti į darbą, todėl ieškos, kas gali mane parvežti. Neliko nieko kito, kaip tik sutikti. Už pusvalandžio paskambino vyriškis ir pasakė, jog gali mane parvežti, bet tai kainuos brangiau. Aš, žinoma, sutikau. Kas belieka.
19 val. pasirodė žinia, kad skrydis numatomas po valandos, taip pat nurodytas vartų numeris. Pasidarė lengviau žinant, kad skrydis tikrai įvyks. Prie vartų pradėjo rinktis tautiečiai. Nuėjau į čia pat esantį tualetą. Į jį dar nuėjo vienas oro uosto darbuotojas ir vienas lietuvis. Išeinant aš vienintelis nusiploviau rankas. Graudu, kaip pagalvoji, kad gal tikrai didžiajai daliai gyventojų vis reikia primint plaut rankas.
Lėktuvas nusileido ir atvažiavo prie vartų, oro uosto darbuotas pasakė, kad laipinimą pradės po 20 minučių. Šalia buvusi moteris tyliai paklausė, kodėl dar nelaipina. Aš jai pasakiau, kad dėl koronaviruso dezinfekuoja ir valo visą vidų, kad nepasigautume viruso ir mes. Bet smarkiai klydau. Sulipom į lėktuvą, atsisėdom... Sėdynės dar buvo šiltos nuo prieš tai buvusių žmonių, o po jomis vis dar gulėjo kalnai šiukšlių: vandens buteliukai, šokolado pakuotės, trupiniai. Iš už manęs sėdėjusios moters su vaikais paprašiau drėgnos servetėlės, ja apsivaliau kiek įmanoma daugiau paviršių aplink save. Lėktuvas buvo beveik pilnas, kaukes dėvėjo apie 30 žmonių.
Pagaliau Lietuvoje
Į Vilnių atskridome po vidurnakčio, kovo 16d. Buvo praėję tik keletas minučių oficialaus karantino Lietuvoje. Buvome patys pirmieji, grįžę į Lietuvą karantino metu. Visus lėktuve esančius žmones susodino į du autobusus ir su policijos palyda nuvežė prie oro uosto terminalo durų. Mus pasitiko medikai su baltais apsauginiais kombinezonais ir visa ekipuote. Iš autobuso kvietė po du.
Išlipęs iš autobuso užlipau laiptais man užpylė dezinfekcinio skysčio ant rankų, su termovizoriumi patikrino temperatūrą. Po kelių metrų mane pasitiko dar didesnis būrys medikų su tais pačiais kombinezonais. Ir liepė užpildyti popierius: iš kur grįžau, kokios oro linijos ir pan. Pildydamas pamačiau, kad du jaunuoliai su tais kombinezonai darė „Facebook live“ transliaciją – vienas filmavo, kitas su džiaugsmu sakė: „Lietuvoje oficialiai prasidėjo karantinas, štai matome...“
Toliau nebeklausiau. Padaviau vienam iš medikų savo popierius. Tuomet viena medikė pasakė: Turėsit būt saviizoliacijoje 14 dienų ir stebėti savo savijautą, visa informacija atmintinėje, viso gero.“
Išėjus iš oro uosto laukė mano vairuotojas, kuris mane ir parvežė namo. Viso kelionės metu melavau, kad dirbau Jungtinėje Karalystėje, nes tuomet Austrija buvo labiau paveikta nei JK – tomis dienomis JK sirgo gal iki 100 žmonių. Kelionės metu sėdėjau gale su kauke ir pravertu langu. Grįžau namo. Pasidarė taip gera, kad pagaliau aš namie. Daiktus pralaikiau balkone keletą dienų. Paskui pradėjau viską išsipakuot.
Saviizoliacijoje praleidau dvi savaites. Nuo kovo pradžios kosėjau nesustodamas, temperatūros daugiausiai turėjau 37,4 laipsnio Celcijaus. Kuomet apie savo būklę pranešiau paskambinęs į koronaliniją ir paprašiau atlikt testą, piktas vyriškas balsas man atšovė, kad testo dėl to nedarys. Kitomis dienomis sužinojau, kad dar du mano kolegos užsikrėtę koronovirusu. Realiai kontaktą turėjau su trimis.
Būdamas namie stebėjau vaizdo transliacijas iš Lenkijos ir Vokietijos pasienio, apie ten įstrigusius tautiečius. Vėliau- apie priverstinę izoliaciją viešbučiuose, muštynes ir kūno sužalojimus juose. Džiaugiausi, kad ten ne aš.
Mano mieste pirmieji koronaviruso atvejai buvo užfiksuoti 10 d. po karantino įvedimo. Vairuotojas, kuris mane vežė, negirdėjau, kad būtų susirgęs. Kosulys man baigėsi balandžio pradžioje. Visą tą laiką stengiausi riboti kontaktus su kitais žmonėmis. Pradėjau bendraut su aplinkiniais tik balandžio viduryje. Kuomet atidarė sienas, vėl išvykau į užsienį. Šiais metais – man jau trečia saviizoliacija.
Antrasis ir trečiasis asmenys, kuriems buvo nustatytas koronavirusas Lietuvoje, buvo pora iš Kauno. Visas internetas mirgėjo kalbomis apie juos. Buvo baisu skaityti, kaip žmonės linki jiems nepasveikt ir pan.
Man testo niekas taip ir neatliko. Nežinau, ar sirgau ar ne, bet, kaip bebūtų, nenorėjau būt pirmasis susirgęs.
