Nežinau, ar tai gera mintis. Kuo jau pakenkčiau, žmogų, kurį mylėjau, jo gimimo dieną pakvietusi į gražiausias prisiminimus? Ir jau tikrai pasistengsiu prisiminimais negrįžti į dieną, kai visiems laikams teko su juo atsisveikinti.
Prieš savo akis noriu matyti ne tai, kas iš žmogaus liko, kai jį nualino amžius ir sunki liga, o tai, koks jis buvo kiekvieną dieną nuo tos akimirkos, kai tapau jo paties kūnu ir krauju, kai buvome šalia, buvome vienas, gyvenome absoliučioje meilėje.
Taigi, Tėti, kalbu apie Tave. Lapkričio 9-ąją – Tavo gimtadienis. Ir jei vis dar tebebūtum su mumis, Tau šiemet būtų suėję 90. Deja, jau ištisus ilgus 9 metus jo nebeminime – nesuvažiuojame į tėviškę, nesusėdame prie bendro stalo, nesimėgaujame buvimu drauge, neapipilame Tavęs bučiniais ir nesišildome vieni kitų apkabinimais (kaip simboliška,– juk 9 buvo Tavo mylimiausias skaičius!).
Bet net ir dabar, pati užauginusi vaikus ir sulaukusi anūkų, galiu drąsiai pasakyti, kad geresnio tėčio, koks man buvai Tu, aš nė įsivaizduoti negalėčiau.
Tau niekas niekada nebuvo svarbiau už mane. Jokie darbai, jokios problemos, jokie malonumai. Iš Tavo meilės išaugau ir tapau tuo, kuo esu.
Pasaulis taip greitai keičiasi. Skęstame moderniuose išradimuose, technologijose – turėdamas galimybę sugrįžti, apstulbtum, koks modernus, bet kartu ir grėsmingas tapo mūsų, likusiųjų, gyvenimas.
Nuliūstum, kaip skausmingai taikstomės su negrįžtamais aplinkos pokyčiais, pandemija, susvetimėjimu, godumu. Kaip sunkiai, apraizgyta rietenomis, iš pelenų kyla Tavo taip mylėta Lietuva. Tačiau žinau, kad švytėtum iš laimės matydamas, kokiu geru tėvu tapo Tavo mažasis anūkas!
Net neabejoju, kad tai Tu visa savo esybe įskiepijai jam tą nuostabų tėvystės poskiepį. Tapęs tėvu mano vyrui, Tu parodei, kokia iš tikrųjų turi ir gali būti meilė savo vaikams. O tada jau judu abu sudėjote į mano vaikus tai, kas geriausia.
Kartais stebiu, ir ašaros pačios savaime tvenkiasi akyse: mano sūnus, išoriškai toks panašus į savo tėtį, visa vidine tėviškąja savo savastimi – tikras Tu – jo tėvukas (suvalkietiškas senelis)! Ko gero, būtent tai ir yra tikroji išlikimo savo vaikuose ir anūkuose esmė bei prasmė.
Todėl Tavo gimimo dieną siunčiu Tau į anapus pačią didžiausią padėką. Žinau ir neabejoju, kad priimi ją plačiai – kaip kadaise – besišypsodamas. Kad nematomas, negirdimas, vis tiek esi su mumis. Saugai mus. Ir viską jauti...
