Nuo tos akimirkos ir grįžau prie suvokimo, kad vis tik tėvų man reikia. Dabar vaikai jau paaugę, vyras išėjęs ir aš suprantu, kad tėtis yra brangiausias vyras mano gyvenime.
Labiausiai džiaugiuosi, kad jis ne tik yra puikus ir rūpestingas senelis, bet ir kad turime bendrų veiklų. Tapome puikia kūrybine komanda, abudu susiejome savo know-how ir rengiame bendrus projektus.
Aš pati tam pastūmėjau tėtį, nes mačiau, koks jis profesionalas ir noriu kuo daugiau iš jo išmokti, kaip jis mąsto, kaip svarsto prieš priimdamas sprendimus, kaip šiame laike, kai, regis, visi nori greičiausio ir pigiausio varianto, tėtis sugeba išlaikyti aukštus standartus, nepasiduoti norui „numuilinti“.
Dar džiaugiuosi matydama, kaip atsiperka tėčio į mane investuoti pinigai, į mano išsilavinimą. Aš padedu jam išsiversti reikalingas naujienas iš anglų kalbos, praverčia mano studijų užsienyje metu įgyta patirtis.
Turiu pripažinti, kad nėra žmonių, kuriais galiu labiau pasikliauti, negu mama ir tėtis.
