Tačiau šįkart nusprendžiau papasakoti vieną istoriją ir viešai.
Neseniai pradėjau dirbti pas jauną vyrą, kuris išgyveno sunkias skyrybas su savo žmona, kurią labai mylėjo. Vardų dėl suprantamų priežasčių atskleisti negaliu.
Jis turi savo verslą ir stovi ant kojų labai tvirtai, nors per stipriai neišlaidauja, bent mano akimis. Galbūt jis bijo, kad ateis dar viena krizė ir jis praras visus savo turtus, jeigu netaupys – sunku atsakyti į tokius klausimus.
Kai tik pradėjau šiam vyrui dirbti, jis dar buvo vedęs. Toks būdavo laimingas, kai grįždavo namo. Tiesiog spinduliuodavo, žiūrėdamas savo žmonai į akis.
Be abejo, vesdami bendrą vedybinį gyvenimą jie su žmona susilaukė vaikelio, su kuriuo man taip pat tekdavo retsykiais pasilabinti. Mažas ir gražus vaikelis, nieko nepasakysi.
Man dirbant šiuose namuose įvyko ir vaiko krikštynos, į kurias iš pagarbos buvau pakviesta ir aš pati. Mačiau, kokie visi buvo laimingi, kaip daug visiems reiškė tas mažas vaikelis, ypač jaunajam vyrui.
Tikrai pasitaikė graži diena, šventė praėjo linksmai ir laimingai, atrodė, kad pats Dievas atsiuntė tokį šviesų krikštynų orą ir tokiu būdu palaimino vaikelį.
Tačiau, kaip visada būna, pinigai susuka žmonėms galvas. Atrodo, žmonės gyvena gražiai šeimoje, tačiau pasimaišo kažkas, kas tokį žmonių gražų gyvenimą paima ir sugadina.
Visko esu mačius savo gyvenime, bet to, kaip viskas įvyko šituose namuose, niekada nepamiršiu. Pamenu, kad ir man pačiai buvo keista, kai vienas šeimos draugas pradėjo dažnai vaikščioti į svečius, netgi man būnant.
Galų gale, visai netikėtai, vieną dieną man atėjus į darbą jaunasis vyras papasakojo, kad žmona jį paliko. Kartu su vaiku. Ir išsikraustė ne pas bet ką kitą, o pas tą šeimos draugą.
Jei tik aš būčiau žinojusi! Būčiau tą draugą vijusi iš namų kaskart jam atėjus! Kaip taip galima! Labai liūdna jaunajam vyrui.
Aš dar vis valau jo namus, kažkaip man jo gaila, norisi, kad jam viskas galų gale būtų gerai. Bet nežinau, kaip jis pasveiks nuo tos blogos nuotaikos.
