Aš to nebepasakysiu niekada. Nebeturiu tėvelio... Ir man taip sunku. Žinote, kartais taip norisi pasikalbėti, prisiglausti ir pajusti tokią šilumą, kokią jausdavau kiekvieną kartą, kai tėvelis apgaubdavo savo tvirtomis rankomis. Tada jausdavau tokią ramybę.
Kartais norisi gauti spyrį į užpakalį – atsistoti ir eiti toliau, bet neišeina... Kiekvienas vakaras pilnas minčių apie tėvelį. Kur jis, kaip jam danguje, ar šalta, ar šilta, ar mato mane, ar girdi? Kad jūs žinotumėt, kaip skaudu, kai daug metų žmogus buvo šalia, juokėsi, barėsi, mokė, lepino, apkabindavo, paguosdavo, o dabar – nebėra.
Atrodo, tiek daug nespėjau pasakyti, taip norėčiau apkabinti jį stipriai stipriai ir nebepaleisti. Laikyčiau taip smarkiai apkabinusi, išbučiuočiau ir visur būtume kartu.
Nors ir atsisveikinome paskutinę minutę, nors ir pasakei, kaip mane myli ir kaip mane saugosi iš dangaus, ir kad neverkčiau, bet man krūtinėje toks akmuo suvokiant, kad daugiau tavęs nebematysiu. Tu man buvai visas pasaulis, tu buvai man kaip visi pasaulio vandenynai, o dabar nuo ašarų jie baigia išsausėti.
Tėveli, dar kartą – ir ne vieną – tau tariu: myliu tave. Abu tiek išgyvenome. Dvejus metus skausmo, kančių, tu verkei – aš verkiau, tau skaudėjo – man skaudėjo, tu džiaugeisi – aš juokiausi, tu man glostei galvą, o aš tikėjausi, kad mes kartu būsime dar ilgai.
Bet iš manęs tave paėmė dangus, kai laikrodis mušė lygiai dvyliką. Tą rudens vidudienį mano pusė širdies suskilo. Aš nepamenu, kaip tave apkabinau? Klausiau, kodėl taip nutiko – juk dar buvai jaunas. Bet deja, tik tyla. Tik pušų orimas ir byrantis smėlis, krentantys rudeniniai lapai.
Saugokite savo tėčius, jie vieninteliai ir nepakartojami. Tėti, aš tave myliu – tu mano didžiausia dovana.
