Mano tėčiui 88 metai. Jis dar gyvas, dar sunkiai juda su lazdele. Dar kelias dešimtis kilometrų nuvažiuoja automobiliu: į parduotuvę kaime, į bažnyčią.
Tėtis turi puikią atmintį. Jis prisimena karą, pokarį, partizanų laikus. Dažnai tėčio prisiminimai skrieja į vaikystę ir jaunystę, jis gailisi pažinotų partizanų, buvusių draugų, žuvusių už Lietuvos laisvę.
Tėtis, apgailestauja, kad tuo metu buvo per jaunas - tėvai neleido prisijungti prie miško brolių.
Tėtis mums, trims broliams, jo vaikams, yra ir buvo gerumo, kantrybės, tolerancijos, gyvenimiškos stiprybės pavyzdys.
Tėtis visada skubėdavo padėti kitiems, buvo darbštus, nors kartais ir paties darbai likdavo nepadaryti. Tėtis neskuba teisti kitų dėl jų klaidų ar netinkamo elgesio. Jis gyvena pagal posakį: "Neskubėk teisti, skubėk suprasti." Stiprus ne tas, kuris teisia, bet tas kuris atleidžia!
Ko dar nepasakiau tėčiui? Galbūt dar nespėjau padėkoti už daug ką, kas man gyvenime gero nutiko, už tai, kad toli gyvenime nuėjau, daug pasiekiau. Ir noriu atsiprašyti už tai, kad per retai aš jį aplankau, per trumpai pabūnu pas jį.
Dar nepasakiau svarbiausio. Kad aš jį myliu tokį, koks jis yra. Toks jis išliks amžiams mano atmintyje.
