Mėgindama išsigydyti širdies skausmą po tragiškų santykių, trukusių penkerius metus, ir kad gyvenimas vėl taptų spalvingesnis bei įdomesnis, nusprendžiau pasinaudoti bendradarbės patarimu – panaršyti internetinėje pažinčių svetainėje.

Niekada rimtai nežiūrėjau į internetines pažintis, esu nepagydoma romantikė iš prigimties. Bet tuo metu man atrodė, kad bendravimas ir savo išgyvenimų išsipasakojimas nepažįstamiems bus geriausia pagalba sau, gydantis sielos žaizdas.

Taigi, kai darbe, biure, darydavosi nuobodu, prisijungdavau į internetinę svetainę ir tikrindavau, ar kuris nors iš man rašančių vaikinų sugebės nustebinti. Ne tomis pasikartojančiomis ir banaliomis frazėmis, o intelektualiu bendravimu.

Vienas vyrukas pasirodė vertas dėmesio. Po mažiau nei savaitės bendravimo žinutėmis susimatėme per vaizdo kameras. Tik deja, jo balso negalėjau išgirsti – kaip jis paaiškino, kažkokia mikrofono klaida. Kam tai rūpi iš pradžių – juk ne vyrą renkuosi. Svarbu bendravimo maniera, pamaniau, lengvai nuspėsiu žmogų iš rašto bei kutūros. Išvaizda, apsirengimo stilius ir panašios detalės pasirodė atitinkantys mano intelektualaus vyro kriterijus: vilkėjo išlygintais ir švariais marškiniais, plaukai tvarkingai suglostyti... Sunku kažką daugiau ir vertinti gyvai nepabendravus. Todėl dar po savaitės – susitikome.

Vyrukas buvo iš kito miesto. Nusprendė atvažiuoti autobusu. Tuomet vis dar buvau naivoka, viskam rasdavau pateisinimus: na, gal, vyrutis planuoja šampano ar vyno išgerti, būtų juk pavojinga vairuoti neblaiviam.

Teko laukti autobusų stoty (gali juk autobusai vėluoti – akivaizdu – juk nuo naivumo vaistu dar nebuvau atradusi). Pasiskambinau be galo geram draugui, kad laikas greičiau prabėgtų; juokiausi, kad tik tas vaikinas nebūtų itin žemas, plikas ar panašiai.

Nežinau, gal aš kokia viduramžių ragana, bet dažnai ką garsiai ištariu, tas ir išsipildo. Pamačiau vyriškį, einantį manęs link. Bet tikėjausi, kad jis praeis pro šalį. Atsigręžiau, gal dar už nugaros manęs kas nors laukia? Na, ne. Pasirodo, mano herojus panašus į buratiną: man iki peties, kaulėto sudėjimo, o vėjui papūtus – plikė prasišvietė. Nutrinta trumpa šešto dešimtmečio odinė striukė, batai nuzulinti – tarsi per pelkes būtų bridęs. Telefonas – plytos dydžio...

Gerai, pagalvojau, Einšteinas irgi ne visiems gražus, bet koks intelektas! Tikėjausi, kad džentelmeniškomis manieromis vyras mane nustebins.

Nustebino tai tikrai. Tiesiai pasakė: „Aš alkanas, einam picos į kokią užeigą.“ Na, suprantu, visi lietuviai, kaip sako, esam nuo pūgo, bet viešoje vietoje valgyti rankomis? Beduinas kažkoks, pagalvojau. O dar atplėšęs picos gabalą iš savo lėkštės mane mėgino pavalgydinti rankomis. Aš sėdėjau visa išsipusčiusi kaip papuasas iš Naujosios Gvinėjos.

Pagaliau išėjom pasivaikščioti. Jis visą laiką buvo taip prilipęs, tiesiog kaip erkė – nebuvo galimybės pasprukti. Bent jau gatvėmis vaikščiojome, buvome viešoje vietoje – jei kas, rėksiu, taip maniau. Dievuliau, kojytės jo trumpos, mano vienas žingsnis – kaip jo trys. Visiškai nesirišo kalba – tikriausiai bendraujant internetu jis man perrašydavo kažkieno jau sugalvotas protingas frazes...

Mėginau baigti šią tragikomediją sakydama, kad ryt anksti į darbą. Tai tik prisišnekėjau savo nelaimei, jis sugalvojo: „Einam į viešbutį.“ Atsakiau, kad ne, man labai patinka vaikščioti, o ir mano autobuso stotelė – štai čia, parodžiau.

Pasirodo, net ir neandartaliečiams kai kurios džentelmeniškumo manieros atgyja, nes vyrutis pasisiūlė net iki namų palydėti arba kartu palaukti, kol jo autobusas atvažiuos. Galiausiai išskubėjau net neatsigręždama į jo pusę ir, žinoma, užblokavau jo kontaktus.

Kitą dieną apie savo blogiausią pasimatymą detaliai papasakojau savo geriausiam draugui, kuris nuoširdiai nustebo, kodėl simpatiška mergina ieško pažinčių internete ir pakvietė mane kur nors kartu nueiti. Tai buvo nuostabiausias pasimatymas ir daugybė kitų po to – tokie patys nuostabūs.