Tik tą kartą net nenumaniau, kad turėsiu net 3 nevykusius pasimatymus su vaikinais būtent iš šios programėlės. Su pirmuoju vaikinu bendravimas truko ilgai, tačiau susitikti vis neskubėjome ir atidėliojome... Galiausiai bendravimas palaipsniui tapo vis retesnis. Tad nusprendžiau, kad čia turbūt nieko nebus ir tęsiau paiešką. Antrasis vaikinas atrodė labai žavus, o ir bendravimas ėjosi labai sklandžiai, maloniai.
Jis atrodė rimtas vyras, būtent toks, kokio man reikia. Po savaitės jis pakvietė mane į pasimatymą. Nedvejodama sutikau. Aišku, labai jaudinausi, galbūt tas paveikslėlis, kurį sukūriau savo galvoje, neatrodys toks pat, koks išvydus. Atvažiavo jis, tiesa, buvo šalta žiema, jis kiek vėlavo, laukdama lauke jo kiek sušalau, bet vos tik jam išlipus iš mašinos mano akyse išnyko tas paveikslas, kurį įsivaizdavau...
Išlipo visas barzdotas, apšepęs vyras, dėvintis treningus. O aš - visa pasipuošusi. Hm... Na, galvoju, gerai, gal čia nieko baisaus bus. Pasišildžius kiek mašinoje, jis man pasiūlė pasivaikščioti šalia miesto eglės, kuri buvo visai netoliese. Bendravimas klostėsi nuobodžiai, nes nelabai radome apie ką kalbėti - ne taip, kaip virtualiai... Tad galiausiai paprašiau mane parvežti namo. Parvežes jis pasilenkė ir mane pabučiavo - bet taip, kad net įsisiurbė į lūpas, net nemaloniai. Aš atsigręžiau ir pasakiau, kad jau vėlu ir man laikas namo. t
Tą vakarą jis man parašė, kad atsiprašo, bet aš jam nepatikau, tuo visas bendravimas ir užsibaigė. Nenuleidau rankų ir po kurio laiko tęsiau paieškas. Pradėjau bendrauti su kitu vaikinu, kuris man pasirodė kažkur matytas. Aš jam - taip pat, tik niekaip negalėjome prisiminti, kur. Po kurio laiko supratome, kad studijų laikais gyvenome tame pačiame bendrabutyje.
Bendravimas klostėsi puikiai, galiausiai susitikome. Laikas praėjo taip pat, kaip ir su pirmuoju vaikinu - pasivaikščiojome mieste. Bet jaučiau, kad nėra tos kibirkšties, Po to pasimatymo jis nebeatsakė į žinutes ir vėliau parašė, kad nepatikau - taip pat, kaip ir ankstesnysis.
Galvojau, kas manyje ne taip, kad jau antram sutiktam nepatikau? Galbūt išvaizda, o gal bendravimas? Bet labai nenuliūdau, nes jiems taip pat nejaučiau didelės simpatijos ir pažintis su jais nebuvo tai, ko tikėjausi.
Galiausiai pradėjo vėl rašyti tas vaikinas, su kuriuo nesusitikom. Tiesa, mes dar ilgai susirašinėjome ir galiausiai pasiūlė nueiti į pasimatymą. Valio! Jis man patiko! Radome daug bendrų pomėgių, bendrų minčių, jaučiau, kad ir aš jam patikau... Pasimatymas truko gana ilgai, neskubėjome skirstytis. Galiausiai visos viltys sudužo, kai jis pareiškė tą patį, ką ir prieš tai sutikti vaikinai - kad nepatikau... Keista, nes ir pasimatymas ilgai truko, ir jis rodė man simatiją, negailėjo man gražių žodžių bei komplimentų, kalbėjomės ir apie būsimą pasimatymą. Tada jau viltys visos sudužo... Galvojau, dabar savo paieškas ir baigsiu.
Maniau, kad jeigu lemta bus surasti savo žmogų, tai jis ateis tada, kada mažiausiai tikėsiuosi. Po kurio laiko nesureikšmindama įsijungiau programėlę ir tada pamačiau JĮ. Gražus, inteligentiškas vyras, graži šypsena, nuostabios akys. Ilgai bendravome, pokalbiai trukdavo net iki paryčių, buvo šiltas ir malonus bendravimas, atrodė, lyg bendraučiau su artimu žmogumi... Jis buvo labai malonus ir mandagus bei kultūringas.
Susitikome! Pamačiusi jį pasijutau lyg jauna mergaitė, jį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Viduje tarsi drugeliai plazdeno... Taip gera! Jaučiau, kad ir aš jam patikau. Jis neslėpė man simpatijos. Susitikinėjome pusę metų, o po to jis man pasiūlė apsigyventi pas jį. Mečiau darbą ir išsikrausčiau pas jį į kitą miestą. Galiausiai šiandiena esam vyras ir žmona, turime nuostabią dukrytę ir neseniai atšventėme pirmąsias vestuvių metines. Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau programėlę pamėginti įsijungti dar kartą!
