Tada dirbau ir neakivaizdiniu būdu studijavau literatūrą. Žavėjausi poezija, eidavau į poezijos vakarus, o apie pažintį su kokiu tikru poetu nė pasvajoti nedrįsdavau – jie man atrodė kaip ne šios žemės gyventojai, dievai...

O va ir susipažinau. Jis man paskambino į namus. Buvau labai maloniai nustebinta. Pasikalbėjome telefonu vieną kartą, kitą. Jis sakė, kad yra poetas, išleidęs dvi savo eilėraščių knygeles ir toliau kuriantis. Po antro ar trečio mūsų pokalbio jis paklausė, ar nesutikčiau su juo susitikti gyvai. Nueitume į gerą restoraną, jis man paskaitytų kelis savo dar nepublikuotus naujus eilėraščius.

Kad nekiltų nereikalingų klausimų, pasakė, kad yra vyresnis ir išsituokęs. Pagalvojau ir sutikau. Labai jau norėjosi pabendrauti su tikru poetu, o ir smalsu buvo neapsakomai – spėliojau, iš kur jis sužinojo mano telefono numerį (apie tai, sakė, papasakos, kai susitiksim).

Taurelė po taurelės

Žiemos vakaras, labai šalta. Susitikom Vilniaus senamiestyje. Restoranų tuomet buvo nedaug, o jis, kaip ir žadėjo, užsakė staliuką tikrai prabangiame. Kai užėjome, draugas man padėjo nusivilkti paltą (numeriuką tik sau pasiėmė), šnektelėjo su rūbininku, o tada užėjome į salę, kur mūsų laukė jau užsakytas staliukas. Padavėjas pradėjo nešti prabangius užkandžius, taip pat atnešė brendžio. Visko buvo labai daug ir viskas labai gražu. Na, pagalvojau, aukščiausia klasė.

Tada mano draugas išgėrė brendžio taurelę, išsitraukė kažkokį popieriuką ar juodraštį ir ėmė skaityti savo eilėraštį. Perskaitė, paklausė, ar man patinka. Mandagiai pasakiau, kad patinka. Tada ėmė skaityti dar vieną ir dar vieną, po kiekvieno perskaityto eilėraščio nepamiršdamas vis pakartot taurelės.

Per tą laiką man aš šiek tiek užkandau. Taurelė man buvo neaktuali – pakęsti negaliu brendžio. Taigi, bandžiau klausytis. Jokio pokalbio tarp mūsų nebuvo, tik eilėraščiai, kuriuos mano draugas kažkodėl skaitė vis garsiau ir garsiau...

Pradėjau valgyti karštą patiekalą. Tada mano poetas išsitraukė iš kišenės visą pluoštą netvarkingai sudėtų lapelių, judesiu parodė, kad maistas palauks – dabar geriau paklausyčiau, ir tada vis skaitė, skaitė...

Tualete ilsėjausi nuo poezijos

Į mus jau pradėjo žvilgčioti ir kiti žmonės. Jau priėjo padavėjas ir paklausė, ar ko nereikia. Pasižiūrėjau į laikrodį – vaje, mes čia sėdėjome dar tik valandą... Pasakiau jam, kad tuoj grįšiu, ir atsistojau. Tikriausiai jis net nepastebėjo. Tualete ilsėjausi nuo poezijos ir galvojau, kaip čia mandagiau dingti.

Niekas neatėjo į galvą, tad grįžau prie staliuko, kur draugas vėl ėmė skaityti ir modamas ranka rodyti, kad dar nevalgyčiau, o paklausyčiau. Tada atsistojau ir pasakiau: „Norėčiau eiti, nes vėlu.“

Tada jis sureagavo, nustebo ir pasakė: „Tu juk dar nevalgei.“
Pasišaukė padavėją.

Kai šis atnešė sąskaitą, poetas ėmė raustis po kišenes ir labai nustebo, neradęs piniginės. Tada pažiūrėjo į mane ir sako: „Matyt, būsiu ją namie palikęs. Ar negalėtum atsiskaityti?“
Atsakiau, kad nepasiėmiau pinigų. Ir tai buvo tiesa.

Nedidukas prašymas

Kai poetas su padavėju nuėjo į kambarėlį aiškintis, aš priėjau prie rūbininko ir įtikinau jį, kad draugas dar liko, o man tik reikia palto, nes jau labai reikia namo. Lėkiau senamiesčio gatvėmis neatsigręždama, trindama iš galvos šio vakaro įspūdžius ir svajodama suspėti į paskutinį troleibusą. Tikriausiai, galvojau aš, poezijos man jau ilgai nesinorės...

Tačiau. Atėjo kitos dienos vakaras ir mano telefonas suskambo vėl. Skambino naujasis mano draugas. Klausė, ar man patiko jo eilėraščiai, ar patiko vakarienė.

„Taip, – atsakiau, – vakarienė buvo skani.“

Atsakymas jį, matyt, nudžiugino, nes tuomet iškart paklausė: „O gal galėtum dabar nuvažiuoti į tą restoraną? Sumokėti už vakar ir atsiimti mano laikrodį, kurį vakar užstačiau? Žinai, tu man labai labai patinki...“