Tai buvo pasimatymas su kolega – mes dirbome tos pačios įmonės filialuose, esančiuose skirtinguose miestuose. Bendraudavome darbo reikalais, buvom susitikę bendruose firmos renginiuose. Mums visada būdavo lengva ir smagu kalbėtis, ir kai Giedrius pasiūlė susitikti ne darbo reikalais, labai apsidžiaugiau.
Sutarėme susitikti ir pavakarieniauti kavinėje, esančioje mano miesto pakraštyje. Man tai nebuvo šiaip susitikimas. Ruošiausi jam kaip tikram pasimatymui: ir manikiūrą pasidariau, ir beveik visus drabužius iš spintos ištraukiau, besirinkdama, kuris geriausia tiktų, ir jaudinausi kaip paauglė.
Kai susitikome, iš pradžių viskas buvo labai puiku – kalbėjom, juokėmės, smagiai leidom laiką. Kol į kavinę neįvirto girtų diedų kompanija. O tarp jų – ir mano tėvas. Jie įėjo taip triukšmingai, kad nevalingai atsisukau ir mudviejų su tėvu žvilgsniai susitiko. Greit nusigręžiau, tikėdamasi, kad nepamatė, bet kur tau.
Po kelių akimirkų jis jau buvo prie mūsų staliuko ir garsiai pasisveikino: „Labas, dukra!“
Vos laikėsi ant kojų. Aiškino, kad švenčia draugo gimtadienį ir atvažiavo pratęsti. Sudribo ant kėdės šalia manęs ir girtu žvilgsniu stebeilijosi tai į mane, tai į Giedrių, kurį iškart pradėjo vadinti žentu.
Ėmė pliurpti visokias nesąmones, aiškinti girtas tiesas, patarinėti, kaip reikia gyventi ir elgtis su moterimis, ir kaip „pažaboti“ jo dukrą, tai yra, mane. Sėdėjau degdama iš gėdos. Bandžiau atsistoti ir eiti, tikėdamasi, kad bent tada jis atstos, bet tėvas stipriai stumtelėjo mane link kėdės, pareikšdamas „Nebėk nuo tėvo!“
Mano santykiai su tėvu niekada nebuvo geri. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 16 metų – mama neapsikentė tėvo girtavimo ir mergų, kurių jis visada turėjo ir apie kurias net aš, jo dukra, žinojau. Nepaisant to, jis nuolat mokė mane, kaip gyventi ir elgtis su vyrais.
Mes dažnai pykdavomės. Jis širsdavo, kai sakydavau, kad ne jam mane mokyti ir liepdavau susitvarkyti savo gyvenimą, o ne lįsti į manąjį. Bet dabar aš sėdėjau ir tylėjau, mintyse kartodama: dink, dink, dink. Žiauriai norėjau jam tvoti. Nedrįsau pakelti akių į Giedrių.
Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, bet prie mano tėtušio privinguriavo klaikiai atrodanti mergužėlė, buvusi su jų girta kompanija. Jis net jai sugebėjo pasigirti, kad čia sėdi jo dukra su žentu. Mergužėlė, ne ką vyresnė už mane ir girtesnė už mano tėvą, išsišiepė ir nusitempė jį į kitą salę, kur lėbavo jų kompanija.
„Atsiprašau“, – tik tiek galėjau pasakyti Giedriui.
„Tėvų nesirenkame“, – atsakė jis man. Mes bandėme kalbėtis, bet vakaras jau buvo sugadintas. Aš vis žvilgčiojau į anos salės duris, bijodama, kad jos prasivers ir vėl pasirodys dar girtesnis mano tėvas. Beveik negirdėjau, ką sakė Giedrius ir norėjau kuo greičiau išeiti.
Giedrius buvo labai diskretiškas – pasiūlė parvežti iki namų, pasivaikščioti. Bet man norėjosi tik užsidaryti vienumoje ir rėkti. Išrėkti visą per daug metų tėvui susikaupusią neapykantą.
Maniau, kad po tokio sugadinto reikalo mūsų su Giedriumi santykiai pasikeis. Ir jie pasikeitė. Bet... į gerąją pusę. Jis nė karto nepriminė man to vakaro. Mes pradėjome susitikinėti po darbo vis dažniau, tapome artimi ir iki šiol esame kartu. Tik tos kavinės vis dar vengiame.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Laikas siųsti pasakojimus jau baigėsi, o laimėtojai bus paskelbti spalio 30 dieną.
