Iškart pasibaigus pirmajam turui pasirodė Aurelijaus Verygos citata, kad saviizoliacijos trukmė gali ryškiai trumpėti. Antradienį ar kada savaitės pradžioje klausiausi jo kalbos spaudos konferencijoje ir buvo galima suprasti, kad visos šalies nebekarantinuos – apribojimus taikys tik toms vietoms, kuriose bus prastesnė situacija, bet visų uždaryti nėra reikalo.
Suėmė juokas, sakau jums. Ar neatrodo labai patogu? Artėja antrasis turas, reikia surinkti daugiau balsų, staiga valdžia jau gera, jau viską leidžia.
Mušė ir drausmino, baugino, gąsdino ir engė nelogiškais reikalavimais (kaip jums tos savaitės, kai reikėjo kaukes dėvėti lauko kavinėse?), buvo valdžia su botagu. Tada, kai jau mato, kad rinkėjas nusigręžia, pralaisvino pančius ir sako, ateik, mes tave iš tiesų mylim. Nebebausim taip griežtai, net saviizoliacija patrumpės.
Kaip juokaudavo apie budulius tamsiuose kiemuose: „Ateik ateik, tau nieko nibus.“
Tie, kurie balsuos už jų kandidatus antrajame ture man labai aiškus smurtinės meilės pavyzdys. Tave muša, auklėja, daužo, o tada kai trumpam nustoja – atrodo, oho, mane reiškia myli.
Kaip dar, valstiečiai, mokate parodyti meilę? Turiu tris vaikus. Pažadėsite jiems dar ypatingesnes sąlygas? Kad gautumėte mano balsą? Ar pensininkams dar po 200 eurų, o gal net po 300? Nutraukti bet kokią saviizoliaciją ar net finansuoti gyventojų keliones į užsienį, atsigriebiant už prarastą laiką?
Tam, kad patikėtume – jie mus myli. Ir balsuotume. O tada vėl būtume suveržti pjaunančiais odiniais diržais ir tikėtume, kad matyt, patys tokio griežtumo nusipelnėme.
Neapsigaukit.
