Internetu bendravome apie mėnesį. Su juo susirašinėti buvo įdomu, malonu, ramu ir dėl to nusprendėme susitikti gyvai. Apsikeitėme telefono numeriais. Aš gyvenau Kaune, jis – šiek tiek už Kauno. Nuspendėme susitikti Kauno senamiestyje, netoli rotušės.

Į pasimatymą atėjau keliomis minutėmis anksčiau. Ėjau senamiesčiu rotušės link ir pastebėjau vaikiną, tokiomis pat nuoširdžiomis akimis kaip toje nuotraukoje. Mūsų akys susitiko, nusišypsojo jis, nusišypsojau aš, sulėtinome žingsnį.

Jis pasakė „labas“, atsakiau tuo pačiu, paklausė: „Gal kavos?“

Prisistatė vardu Gediminas, aš pasakiau savo vardą. Užėjome į šalia esančią kavinę, užsisakėme kavos. Bendrauti su juo buvo paprasta, taip pat ramu, tik jis kažkur skubėjo. Pagalvojau, kodėl kviečia į pasimatymą, jeigu neturi laiko? Pasėdėjome kavinėje gal pusvalandį ir tada jis paklausė: „Gal galim apsikeist telefono numeriais?“

Aš nusijuokiau ir paklausiau, nejaugi jau mano pametė? Tada paėmiau savo telefoną, o jame – žinutė: „Kur tu?“

Ir tada supratau, kad šitas Gediminas nėra tas pats Gediminas, su kuriuo turėjau susitikti. Bet nieko jam nesakiau. Apsikeitėme telefono numeriais ir išsiskyrėme. Tada nuėjau į pasimatymą su kitu Gediminu, atvažiavusiu pas mane į Kauną. Negalėjau nuslėpti šypsenos po tokio nuotykio, o jis negalėjo suprasti, kodėl aš taip įtartinai šypsausi.

Antrasis pasimatymas buvo visiškai kitoks: supratau, kad šitas Gediminas ieškojo ne pažinčių, o darbuotojų savo keistam darbui, kuriame gauna priedus už kiekvieną naujai atvestą darbuotoją. Su antruoju Gediminu išsiskyrėme gražiuoju, išsiaiškinome, kad abu ieškome skirtingų dalykų. O pirmasis Gediminas vakare parašė žinutę, kad susitikti buvo labai malonu, bet jam tai – tik pramoga, ir daug labiau patinka sunkiai pasiekiamos merginos...

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Laimėtojas bus paskelbtas spalio 30 dieną.