Nepriklausoma, palaidais plaukais ir vapančia nei šį nei tą. Nes juk taip madinga. Tuo metu dirbau per du darbus: vienas darbo dienomis, o kitas ketvirtadienio-šeštadienio naktimis. Tad nelabai kur ir išeidavau, kadangi tos dvi nemigos naktys išbalansuodavo visą savaitę.
Šeštadienio rytą susirašėm su vaikinuku, kuris mane kažkuo lyg ir patraukė. Pagrindinėje nuotraukoje atrodė visai mielas, o kitoje buvo su akiniais nuo saulės. Kambary. Po lempos apšvietimu... Bet nekreipiant dėmesio antrąją nuotrauką, man jis pasirodė gana mandagus, šmaikštus, na, ir kas be ko – perspektyvus, kadangi per kelias valandas bendravimo, žinutė po žinutės, man jis išpasakojo savo pastarąjį penkmetį. Kiekviena jo žinutė man nuoširdžiai kilsteldavo lūpų kampučius. Tad spontaniškai nutarėme susitikti. Spontaniškumą išskyriau būtent todėl, kad iki pat susitikimo abejojau.
Išaušo sekmadienio rytas. Aš tokia lyg ir neišsimiegojusi, bet ryžto pilna, susiruošiau į pasimatymą. Mano princas manęs jau laukė Vilniuje. Lokaciją pabrėžiu todėl, kad kaip paskui sužinojau – jis atvažiavo iš Alytaus.
Kad neklaidžiotų po miestą sutarėme susitikt prie Katedros. Na, sakysim, normalu, kad jis jaudinosi prieš mums susitinkant, galbūt nevaldė savo išsireiškimų – aš susilaukiau raginimų paskubėti, kadangi jį jau „kadrina“ kitos. Ir štai aš jau žengiau akmenimis grįstu taku, vedančiu tiesiai prie Katedros varpo. Ką gi, laukiau. Minia štai prasiskyrė ir, tikrąja ta žodžio prasme, išriedėjo jis.
Nemoku nupasakoti savo nuostabos, kai jis priėjęs prie manęs jis labai garsiai pasisveikino, viena ranka apkabino kaip medį, stuktelėjo iš peties į auskarą krūtinėj ir atsitraukęs pradėjo juoktis kaip klounas iš siaubo filmo. Iškart supratau, kad ne veltui abejojau...
Esu toks žmogus, kad jeigu kažkas nepatinka – labai raiškiai tą parodau, bet tą kartą nesinorėjo gadintis nuotaikos, tad tiesiog pasiūliau jam išgert kavos ant suolelio. Jis sutiko ir vėl pradėjo kvatot.
Pakeliui kavos kiosko link apžiūrėjau jo aprangą: nuskalbta prasto audinio trumparankovė „maikutė“, originaliai plėšyti, bet nusitrynę ir jo formų visiškai neatitinkantys juodi džinsai ir natūraliai suplyšę, nunešioti sportbačiai, kurie, kaip jis sakė, jam labai patogūs. Kalba tarp mūsų nesirišo ir kaskart jam prakalbus aš krūptelėdavau, nes jausmas buvo toks, lyg kažkas per garsiakalbį suspigtų.
Negražiai išsireikšiu, bet įvertinusi jo formas pasiūliau pasivaikščiot – galvojau, kad bus į naudą... Pakilom Gedimino prospektu, na, ir paskui padarę nedidelį ratuką Jakšto gatve vėl grįžom į prospektą. Man, paėjus tuos kelis šimtus metrų, net nuotaika pasitaisė, o ir kalbos atsirado su bendrakeleiviu, temų kažkokių. O va pastarąjam jau prakaitas kakta žliaugė ir tamsi „maikė“ buvo net pajuodavus nuo prakaito.
Tiesa, pakeliui jis dar leptelėjo, kad verčiau gertų šaltą alų kur nors pavėsyje, nei su manim tasytųsi tokiame karštyje. Įvertinusi tai, kad galbūt jam ar su širdim kas negerai, ar gal šiaip pavargęs, gražiai paklausiau, kur jis norėtų nueiti. Be užuolankų gavau atsakymą: „Kur nors, kur yra vieta atsisėst ir įpila išgert.“
Buvau žiauriai nusivylusi esama situacija, bet autobuso bilietą į Alytų jis jau buvo nusipirkęs, o išvykimas laukė tik po poros valandų, tad nusprendžiau į viską žiūrėt su šypsena ir draugiškai pabūt su juo. Aš dvi valandas prasėdėjau su juo bare-lauko terasoj, klausiausi, kaip jis it užsuktas, pasakojo apie savo gyvenimą Anglijoj ir slėpiau žvilgsnį iš gėdos tada, kai jis pradėdavo juoktis...
Palydėjau jį nuo Vilniaus gatvės iki stoties. Išsiskiriant išgirdau repliką, kad tokių atstumų jis nepratęs vaikščiot ir kitą kartą galėsiu eit viena, o jis išsikvies pavežėjus. Man pritrūko žodžių. Apsisukau ir nuėjau. Po kurio laiko gavau žinutę su atsiprašymu, jei kas ne taip. O kito karto, žinoma, nebuvo. Moralas sau pačiai: jeigu iškart abejoji, net neverta trukdytis.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
