Gali būti, kad tie juokai ir jo sukurtas mandagaus žmogaus, rūpestingo tėvo ir sėkmingo verslininko įvaizdis užmigdė mano savisaugos instinktą. Taip pat apgavo ir jo atsitiktinai ištarta frazė, kad niekuomet negriautų reputacijos, prievarta versdamas moterį daryti tai, ko ji nenori.
Tą kartą pasimatyti pasiūliau aš, nes ką tik buvau grįžusi iš pajūrio, kur po gana šaltame, bet saulėtame ore praleistų kelių valandų patyriau rimtų odos nudegimų. Blogai jaučiausi, todėl nenorėjau būti namuose viena ir tikėjausi jo bendrystės ir rūpesčio.
Intymius santykius jau buvome turėję, bet mums susiskambinus labai aiškiai akcentavau, kad šį kartą, dėl mano sveikatos būklės, jų tikrai negalės būti. Taip tarsi leidau jam rinktis ir pasitikrinau mūsų susitikinėjimo pagrindus. Nudžiugino, kad jis parodė iniciatyvą susitikti ir nuvažiavo nupirkti man reikiamų vaistų. Dar aptarėme, ką valgysime vakarienei. Atrodė, laukia gražus, jaukus vakaras...
Vakarojome paprastai ir jokių netikėtumų nenusimatė. Pavalgėm vakarienę, pažiūrėjom televizorių, jis kažkiek išgėrė, bet tikrai nepadaugino. Viskas apsivertė tada, kai atsigulėme. Jis pradėjo siekti intymumo – priminiau, kad tokioje būklėje tikrai nenoriu, ir nieko nedarysiu.
Tikėjausi, kad viskas yra tik nevykęs pokštas net tada, kai jis jau gana piktai sugriaudėjo kažką panašaus į: „Atvažiavusi į mano namus negali to nedaryti!“
Supratusi, kad vyras nejuokauja, pravirkau ir bėgau iš lovos. Bandžiau aiškinti, kad važiuosiu namo ir taip toliau, bet atrodė, kad mano ašaros jį tik dar labiau suerzino. Grubiai buvau partempta atgal. Man dar pabandžius kažkaip gintis, jis piktai pagrasino, kad jeigu priešinsiuosi, mane tiesiog sumuš. Priešintis nustojau... Sustingimą tuomet dar pastiprino tai, kad pamačius piktą ir fizinę jėgą naudojantį vyrą užplūdo stiprus mirtino pavojaus jausmas. Atrodė, kad jeigu nepaklusiu ar bėgsiu, mane gali nužudyti. Aukos pakankamai smarkiai nepasipriešina ne todėl, kad priešintis nenori...
Aš verkiau, o jis ciniškai rinkosi, kokia poza galėtų greičiau pasitenkinti. Namo neišleido ir po to... Nebepamenu, ką tada galvojau ir kaip jaučiausi, bet nemiegojau visą naktį. O jis ryte elgėsi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Vėliau parvežė namo ir dar paklausė, ar nereikia manęs iki daktarės pavežti, nes buvau suplanavusi vizitą dėl nudegimų. Tarsi vakarykštė prievarta būtų buvęs kažkoks savaime suprantamas ir jokio jausmo nekeliantis dalykas.
Grįžusi namo užblokavau visus to vyro kontaktus. O vėliau, pasidalinusi šiuo įvykiu su vyresne drauge, buvau nukreipta ieškoti psichologinės pagalbos.
Šiandien buvusioje situacijoje matyčiau daugiau išeičių. Tada turėjau mažiau pasitikėti nepažįstamu žmogumi, ne tik matyti rodomą paradinę pusę, bet atidžiau stebėti ir kreipti didesnį dėmesį į grubesnio elgesio ar pasisakymų apraiškas net ir humoro kontekste. Tuomet gal dar galėjau bandyti bėgti iš namo, daužyti langus, šauktis kaimynų, grasinti jam policija.
Šiandien nemanau, kad geras pasirinkimas buvo dėl prievartos nesikreipti į pareigūnus. Atrodo, kad būdama jaunesnė – prieš tuos keletą metų – dar nebūčiau gebėjusi atstovėti savo pasakojimo pusės. Nebuvau tikra, ar valdžios teisinės institucijos galėjo ir tinkamai palaikyti žinojimo, kad merginos buvimas kažkieno namuose ar net kažkieno lovoje, niekaip nesuponuoja jos išprievartavimo teisės. Ir kad prievarta bet kokiame kontekste yra grubus nusikaltimas, už kurį baudžiami ir solidų įvaizdį gebantys kurti žmonės.
Ši nevykusi pažintis ir tas nelemtas susitikimas jau senokai keliauja užmarštin. Bet dar kartais prisiminimams iškylant ir juos palydint mano teisėtam pykčiui už padarytą skriaudą, atrodo, galėčiau tą vyrą primušti, apšaukti iškrypėliu ir pasakyti, koks jis apgailėtinas. Bet nurimusi suprantu, kad tai, koks žmogus jis yra, jau pakankamai didelė bausmė...
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
