Kur, mano nuostabai, aš beveik nekalbėjau. Kur atrodė, kad ji vaidina monospektaklyje, o visi kavinės lankytojai – žiūrovai. Kur mano aštrus žvilgsnis lydėjo jos nuostabųjį užpakalį, pakylantį ir tolstantį link WC. Suknelė tokia aptempta, kad rodėsi, tuos plyš per siūles. Uch, luktelkit, turiu atsikvėpt akimirką...
Ji ir dabar nenutyla. Pirštu atitraukia mane nuo KET taisyklių, baksnodama į stiklą. Štai mokykla, kur ji mokėsi, štai bažnyčia, kur ji susituokė, o štai ant šaligatvio durnas kaimynas. Viskas turi savo... jos istoriją. Pagaliau sustojam už poros kvartalų nuo jos namo.
„Atleisk, negaliu tau rodyti, kur gyvenu, – sako. Staiga pasitaiso. – Tiksliau, nenoriu, kad kas pamatytų mus. Bet gal po kokių 5 ar 7 pasimatymų, kai busiu tikra, kad tarp mūsų viskas rimta, parodysiu tau savo namus, savo erdvę, kurią saugau ir gerbiu.“
Ir vėl pabiro istorijos. Apie mansardą ir... Išjungiu variklį, panašu, kad užtruksim. Apie išmaniuosius vartus, kombainus ir puodus, apie mėlyno kraujo katę ant pufo ir pudelį su kilmės dokumentais – grožio salonų ir parodų kaubojų. Apie penkmečio kovą su buvusiu vyru dėl džipo ir dėl didžiųjų niekučių. Apie veją iš katalogo. Apie paskolą neužbaigtai tvorai. Apie mindfullness smilkalų dūmus.
Jaučiu, kaip nežinoma jėga mane traukia iš tarsi tuoj sprogsiančio automobilio. Mano dėmesys vis dažniau krypsta lauk, į praeivius, automobilius, medžių lapiją. Praveriu langą. Prisidegu cigaretę.
„Tu įdomus, turi kažką tokio, – pagaliau ji atkreipia dėmesį į mane, – Bet tau reiktų mesti rūkyt, skaitei tą knyga? Sako, padeda... Tau automobilį jau laikas keist, dabar geros lizingo sąlygos...“
Ir dar visas tuzinas detalių, kurias man manyje ir mano gyvenime būtina pakeist.
„Dabar klausyk čia! – pliaukšteliu aš per vairą. – Įsivaizduok, kad vairas – tai Paukščių Tako galaktika. Jos centre – mažytė nematoma juodoji skylė, ji suka visą galaktiką. O štai čia, – rodau į vairo lanką, – Va šita dulkelė – tai Saulės sistema. Iš čia Žemės nesimato.“
Jaučiu kaip pučiasi jos akys.
„Mielai užversčiau tave ant savo parudijusio kapoto“, – išsprūsta man. Keista, ji vis dar čia.
„Tai va, galaktikoje milijonai žvaigždžių, kasdien sprogsta ir miršta žvaigždės, – tęsiu aš. – O tokių galaktikų kaip mūsų – visatoje milijardai. Jei Saulė staiga užgestų, kas tai pastebės? Kam tai rūpi? Kam rūpi tavo balinta tvora apjuostas tavo pasaulėlis?“
Jos ranka grabalioja dureles ieškodama rankenėlės.
„Aš gal jau eisiu“, – plonyčiu balseliu lemena.
„Pala, – stabdau, – aš tau dar apie kvantinį dualizmą nepapasakojau.“
Paskutinį kartą užmetu akį į jos pasturgalį, tirpstantį siauroje gatvelėje. Jis jau nebe toks patrauklus. Giliai įkvepiu, mane užlieja palaima. Dievinu pasimatymus. Tas nepakartojamas atoslūgio akimirkas.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
