Jis pasiūlė vakare susitikti ir nueiti į naktinį klubą. Dar pabrėžė, kad reiktų abiems apsirengti baltais drabužiais (kad geriau neoninės šviesos atsispindėtų klube naktį). Na, kaip tarėm, taip ir padarėm.
Atvykau sutartą valandą į sutartą vietą ir laukiau savo kavalieriaus, o jo – nė ženklo. Telefonu neatsiliepė. Tai pasirodė keista. Praėjus 30 min. perskambino ir pasakė: „Aš tuoj tuoj, palauk.“
Na, nepraėjo dar nė 30 min., ir jis pasirodė.
„Kodėl vėluoji?“ – paklausiau.
O jis atsakė: „Labai gėlių norėjau nupirkti, todėl pavėlavau.“
„O, tai kur gėlės?“ – klausiau.
„Nenupirkau, – atsakė, – neturėjo gražių.“
Na, gerai, galvoju, kam nepasitaiko.
Nuėjome į klubą. Šokom, šokom, o jis ir sako: „Ko tu ne baltai apsirengusi? Tavo rūbai nešviečia neonu.“
Sakau: „Tai kad palaidinukė šviečia, ji balta, o kodėl tavo rūbai nešviečia?“
Sako: „Ai, pasirodo, ne balti mano rūbai tada, o šviesiai pilki.“
Pradėjome juoktis ir taip prakvatojom visą naktį.
Dar ir dabar dažnai juokiuosi iš šitos istorijos, pasakojam draugam, nes tas vaikinas dabar mano vyras, su kuriuo esame šeima jau 16 metų.
Tikiuosi, ši istorija jums patiks taip kaip mums, ir smagiai pasijuoksite :).
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
