Nuvažiavome į suši restoraną Žvėryne. Užsisakė jis sriubos, suši, desertą. Aš – apelsinų sulčių. Pavalgo, kažką kalbame. Atneša sąskaitą – jis apsičiupinėja – piniginės neturi. Rimtai? Sakau: „Gal mašinoje?“

Sako: „Ne, ne, namie, pamenu, palikau, gal gali sumokėti?“

Žiūriu aš į jį – vienos žinomos Lietuvoje įmonės finansų direktorius. Rimtai? Tavo pasiteisinimas yra „neturiu piniginės“? Na, man negaila sumokėti, bet žiūriu aš į jį ir galvoju: na ir niekšelis. Sumokėjau, žinoma nieko jam nesakydama. Jis parvežė namo su savo nauja mašina. Išlipau iš mašinos ir supratau, kad gyvenime su juo nesusitiksiu. O ir jis – daugiau nei rašė, nei skambino. Alfonsas. Negaliu patikėti, kad tokių vyrų dar yra.

Antroji nepavykusi istorija – su sportininku. Jis buvo sportininkas, sprinteris, sutiktas per vieną Naujųjų metų vakarėlį. Supažindino pusbrolis – na, juk negali būti prastas.

Vienas iš pirmų susitikimų buvo manieže – jis dalyvavo varžybose, o aš atėjau palaikyti. Laimėjo, pasveikinau, bet dar užtruko, kol jis atsilaisvino ir iš gerbėjų gėles susirinko. Taigi, nelaukdama, kol jis atsilaisvins, išėjau į netoliese esantį prekybos centrą. Buvau alkana – po darbo, vakaras – tad nuėjau nusipirkti maisto produktų.

Tuo metu jis paskambino, paklausė, kur aš – atsakiau, kad parduotuvėje ir paklausiau, gal ko norėtų užkąsti po varžybų? Ir pasipylė sąrašas reikalavimų: šokolado, kolos, guminukų ir lašišos. Pagalvojau, keista, kad sportininkas taip nesveikai maitinasi, bet gal po varžybų reikia jėgas atgauti. Sutarėme susitikti mano namuose ir kartu pavakarieniauti – padiktavau adresą.

Viską nupirkusi grįžau namo ir radau jį jau laukiantį apačioje. Užėjome į butą, jis išalkęs pagriebė maišą ir nuėjo į virtuvę jo iškraustyti, o aš užsukau į vonią. Staiga išgirdau šauksmą: „Kąąą tu nupirkai?! Tu iš viso debilė? Čia gi sūdyta lašiša, man, kaip sportininkui, šviežios reikia, kaip aš ją išsikepsiu?!“

Iš pradžių išbėgau iš vonios išsigandusi, gal kas nutiko. Bet išgirdusi jo žodžius pradėjau juoktis ir tepasakiau: „Sorry, nesakei, kokią lašišą, tai paėmiau sūdytą, savo mėgstamiausią. Jei tau reikia šviežios – už dviejų minučių kelio nuo čia yra parduotuvė, nueik.“

O jis toliau rėkė, keikėsi, klausė, ar aš šaipausi iš jo – jam reik kuo greičiau po treniruotės pavalgyt ir neturi jis laiko į parduotuvę dabar vaikščioti. Ir tada... aš supratau, kad jis nejuokauja, o rimtai čia ardosi. Galvoju, vyruti, tai mūsų gal trečias pasimatymas, tu pirmą kartą esi mano namuose ir leidi sau taip elgtis?

Nukreipiau ranką į duris ir pakeltu balsu pasakiau: „Pyzd*** iš mano namų dabar pat, mano namuose ant manęs niekas nerėks.“

Ir jis išėjo. Daugiau aš su juo nebesusitikau. Tačiau iki šiol jis parašo man per feisbuką, nesuprasdamas, kodėl tuomet dingau... O jau praėjo keli metai. Ech, tie vyrai.

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.