Turėjau keletą simpatijų, bet santykiai iki galo nesusiklostė. Tačiau tik vienas iš jų buvo ypatingas nevykėlis. Žvelgdama į situaciją šiandien suprantu, kad nuo pradžių santykiai buvo pasmerkti. Tik būna, kad stipriai trokšdamas būti laimingas griebiesi šiaudo, o jausmai taip trenkia į galvą, kad nieko nebematai ir nebegirdi.

Prisišliejo be didesnių ceremonijų

Esu kaunietė, pradedančioji verslininkė. Sekasi neblogai. Per pirmuosius veiklos metus susitaupiau pradiniam būsto naujos statybos name įnašui. Išsilaikau save, padedu tėvams ir neįgalų sūnų auginančiai seseriai. Sportuoju, keliauju, turiu hobių. Tik antrosios pusės trūksta.

Griežtai pasisakau prieš pažinčių programėles, bet ir jas išbandžiau. Išsiregistruodavau po poros dienų – vienos nakties nuotykiai nedomina, o dauguma užkalbinusių žinutėse sunkiai suregzdavo rišlų sakinį arba net neturėdavo ką pasakyti.

Išvaizda nesiskundžiu, dažnai susipažįstu renginiuose. Dainių sutikau viename iš jų – nedideliame gyvo garso koncerte. Su drauge gurkšnodama vyną pajutau skvarbų žvilgsnį. Netrukus užkalbino nuo gretimo staliuko. Persimetus keliomis frazėmis, be didesnių ceremonijų su savo draugu prisėdo prie mūsų. Neslėpsiu – toks naglumas nesužavėjo.

Nesužavėjo iš pirmo žvilgsnio ir pats Dainius, bet nesu linkusi smerkti žmonių. Vakaro pabaigoje apsikeitėme kontaktais.

Draugė šį variantą įvertino tik kaip „labai šiaip sau“. Gaila, nepaklausiau. Susitikome aštuonis kartus, bendravimas tęsėsi daugmaž pusantro mėnesio. Atsukusi laiką atgal, grubiai nuvaryčiau šalin nuo savo ir draugės staliuko tame koncerte.

Bemokslis, beraštis ir bedarbis

Parašė tą patį vakarą. Standartiniai klausimai: ką veikiu, ar vieniša, ar turiu laiko rytoj. Susitikome pietums. Pasakojo, kad neseniai grįžo iš Londono, ten gyveno ilgiau nei 10 metų. Kai paklausiau, kodėl sugrįžo, tikėjausi atsakymo apie Tėvynės ilgesį ar motyvą prižiūrėti senstelėjusius tėvus. Nieko panašaus: grįžo, nes išsiskyrė su ilgamete partnere, o stabilaus darbo šiaip ar taip niekad ir neturėjo.

Jam 36-eri, man 27-eri. Amžiaus skirtumas nebaugino, nes esu įsitikinusi, kad vyrai bręsta vėliau. Deja, kai kurie taip ir nesubręsta. Per kitą pasimatymą paaiškėjo, kad jis neturi jokio išsilavinimo, todėl gali dirbti tik nekvalifikuotus darbus. Neturiu nieko prieš – mano tėvai tokius dirba. Bet glumino beraščio Dainiaus pasitikėjimas savimi, jo užtikrintumas. Nesakau, kad blogai jausti savo vertę, tik kodėl vertingiausiais jaučiasi absoliutūs nevykėliai?

Gyveno mano naujoji simpatija tėvų turimame sename, nudrengtame bute. Iškeldino nuomininkus, kad turėtų kur įsikurti sūnus paklydėlis. Su maloniais tėvais susipažinau po trečiojo pasimatymo ir iškart pajutau ryšį. Tėtis prasitarė, kad „pagaliau sūnus parsivedė normalią draugę“. Netrukus pradėjo lysti galai, kodėl „normalios“ į Dainių nežiūri.

Rumšiškių muziejui pranašavo galą

Dainiaus nedarbą teisinau tuo, kad žmogus dar nespėjo prisitaikyti prie Lietuvos. Vis tik 10 metų – didelis laiko tarpas. Lyg ir siuntė gyvenimo aprašymą į vieną kitą įmonę, bet dėl puikiai suprantamų priežasčių niekas nesusidomėjo. Pasiūliau padėti įsidarbinti – turiu smulkių verslininkų draugų ir klasiokų. Buvau pasiryžusi tarpininkauti, bet jis nepanoro, sakė, kad už minimumą tikrai nevergaus. Erzino, bet raginau save nepasmerkti ir padėti.

Sykį nuvykome pasivaikščioti į Rumšiškes. Važiavome jo automobiliu, kurį nusipirko iš paskutinių kelių tūkstančių eurų, kuriuos parsivežė iš Londono. Didelis, benziną kibirais ryjantis arklys, kuriame visu garsu groja rusiška muzika. Nesakau, kad visa rusiška muzika prasta, bet Dainius klausėsi visiškų pamazgų.

Pasipiktino, kad bilietas į muziejų kainuoja. Už abudu sumokėjau pati ir su nekantrumu leidausi į pasivaikščiojimą po Lietuvos etnografinius regionus. Nesuprato, kodėl tai iš viso kažkam turėtų būti įdomu. Sakė: „Žmonėms dar turėtų primokėti, kad jie čia išvis važiuotų, o ši šita vieta turėtų greitai bankrutuoti, nes niekam „vapše“ neįdomu.“

Pelėsinis sūris, vynas ir džiazo muzika – ne jo skoniui

Grįžome pas mane. Mėgstu ilgus prasmingus pokalbius prie vyno taurės skambant džiazo muzikai. Tikėjausi gražaus, romantiško vakaro. Vos įėjęs, Dainius pradėjo klausinėti, kiek uždirbu, kad galiu turėti tokį butą, kokio dydžio paskolą ėmiau, kiek kainavo mano „telikas“. Papjausčiau užkandžių, atidariau vyno butelį, kurį ypatingai progai laikiau gal 4 metus.

Pasirodo, kad mano vynas – „neaiškus birzgalas“, esu beskonė, nes neturiu namuose alaus, o pelėsinis sūris „dvokia senomis kojinėmis“. Išsakęs tokią nuomonę žvengė susiriesdamas.

Kai paklausiau, ką planuoja daryti su savo gyvenimu, pakartojo, kad už minimumą nedirbs, sakė, kad Lietuva – bananų respublika, o visi joje apskritai turi džiaugtis, kad tokie kaip jis į šitą „ubagyną“ grįžta. Išgėrė pusę taurės vyno, suskambus telefonui, pasiteisino, kad yra „diela“, ir išmovė.

Kitą dieną pakvietė pietų. Susitikome restorane Kauno centre. Užsisakius maistą, lyg tarp kitko, pasakė, kad nebeturi pinigų. Sąskaitą padengiau aš. Kadangi gyvenu netoli, atėjau pėsčiomis, o po pietų verslo susitikimą su tiekėjais turėjau kitame miesto gale. Paprašiau, kad Dainius pavežėtų. Pasirodo, tuščias automobilio bakas. Sustojome degalinėje, užpildžiau.

Keletą naktų praleidom pas mane. Pasirūpinau maistu, nupirkau dvi pakuotes alaus. Vieną vakarą išsprogęs visą mano nupirktą alų pasisakė, kad bendrauja su dar „keliom mergom“ ir nėra apsisprendęs. Kalbėjo, kokios „tos bobos“ materialistės, kaip nori pinigų, kaip visos klausia apie jo darbą ir išsilavinimą. Prigėręs užmigo svetainėje. Aš miegamajame prablioviau visą naktį, nes dužo mano tikėjimas, kad sugebėsiu atvesti žmogų į protą ir kad mūsų santykiai galėtų būti rimti.

Gera pamoka

Kitą rytą pažadinau ir liepiau dingti iš akių. Neatrodė sutrikęs ar nusiminęs. Dar po kelių dienų alfonsas emigrantas parašė ir paklausė, ar galėtų pas mane laikinai pagyventi. Pasiunčiau toli. Dar keletą mėnesių jaučiau didelį skausmą. Taip, pati kalta, naivi, kvailį ir bažnyčioje muša, bet išmokau didžiulę pamoką.

Kiek vėliau per aplinkui girdėjau, kad Dainius susidėjo su daugiavaike ištekėjusia moterimi. Iki šiol socialiniuose tinkluose dalijasi savo rusiškais „bumčikais“ ir lėkštom bevertėm gyvenimo motyvacijom.

Nuo išsiskyrimo praėjo metai. Užmezgiau santykius su įdomiu žmogumi, kuris su susižavėjimu žvelgia į mane, palaiko, diskutuoja ir pats rimtai kabinasi į gyvenimą.
Džiaugiuosi, kad į santykius su Dainiumi neįkliuvau rimčiau. Noriu patarti visiems, skaitantiems mano istoriją. Mielieji, mielosios, nekartokite mano klaidos. Grožis nuvysta, pinigai išsileidžia. Rinkimės partnerius pagal protą ir intelektą, nes durniai kainuoja per daug nervų ląstelių.

Ir geriau jau kokybiška vienatvė, negu vargas niekur nevedančiuose santykiuose su nevykėliais.

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.