Per kelias dienas iš šimto žinučių išsiskyrė du gan patrauklūs vyriškiai, abiem buvo apie 30 metų. Jie buvo iš skirtingų miestų ir, neslėpsiu, pasirodė tikrai išsilavinę bei įdomūs pašnekovai.
Keistas sutapimas, tačiau abu beveik vienu metu pakvietė susitikti, tik skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Tačiau čia jau sąžinės jausmas prabilo, kad taip elgtis neteisinga, reikia pasirinkti vieną, o su kitu atsisveikinti. Tad ilgai negalvojusi pasiklioviau nuojauta ir taisykle „kas pirmesnis, tad gudresnis“, o kitam, deja, net nepaaiškinau – tiesiog dingau.
Praėjus porai dienų išaušo didžiojo pasimatymo diena. Pasipuošusi vaikščiojau nuo lango prie lango ir laukiau, kada mano internetinis pašnekovas atvažiuos manęs paimti. Įvažiavo prabangus automobilis ir gavau žinutę, kad jis jau čia. Neslėpsiu, rankos man tikrai drebėjo iš jaudulio. Priėjus prie automobilio mandagusis pašnekovas net neišlipo pasisveikinti. Na, gal nesusiprato, pagalvojau. Bet kuo toliau, tuo buvo gražiau.
Vos tik man įsėdus, jo replika mane pribloškė: „O tu atrodai geriau realybėje, nei nuotraukoje.“
Jis tai pasakė užriesdamas nosį ir sarkastišku balsu. Ilgai nelaukę nuvažiavome į kavinę pavalgyti. Aš pasidėjau telefoną ant stalo ir vos tik jis jį pamatė – išpūtė akis ir pakeltu balsu pradėjo man sakyti moralą: „Iš kur turi pinigų? Tu man nemeluok, kad pati nusipirkai. Kadriuką turi, kuris perka? Aš verslą turiu, man nesvarbu pinigai, bet kaip tu gali sau leisti tokį telefoną pirkti?“
Po tokios atakos likau šokiruota. Nors gyvenau viena ir dirbau kosmetikos parduotuvėje, man pinigų tikrai užteko. Niekada nemaniau, kad kažkam kitam mano piniginė gali rūpėti labiau nei man.
Vakaras buvo kaip amerikietiški kalneliai. Vieną minutę vaikinas mandagus, kitą – įžūlus ir nepraustaburnis. Po valandos paprašiau parvežti mane namo. Kiek pamenu, gatvė, kuria važiavome, nebuvo rekonstruota, ir mano internetinis kavalierius vėl pradėjo lieti nepasitenkinimą: „Nesuprantu, kokie kaimiečiai gali važinėti tokiomis gatvėmis.“ Tuo metu mano kantrybė jau buvo išsekusi.
„Gali sustoti ir paleisti mane čia – aš pareisiu, o tu važiuok namo, tik nebebambėk“, – atsakiau.
„Taigi dėl tavęs aš čia, viščiuk, atvažiavau“, – pareiškė princas.
Nesusilaikiusi atsakiau: „Ne visos vištos gaidžių kalbą supranta.“
Po mano pasakymo vaikinas buvo lengvai šokiruotas ir akivaizdu, kad atsakyti neturėjo ką, tad tik lengvai nusijuokė.
Parvežęs mane namo lyg ir norėjo užeiti, bet man tokio svečio namuose nereikėjo, tad mandagiai atsiprašiau ir leidau jam važiuoti. Kad ir kaip būtų keista, vaikinas po to nuolat rašydavo, kviesdavo susitikti, bet man, deja, pakako to pirmo ir paskutinio susitikimo. Kaip ir internetinių pažinčių, tad anketą iš pažinčių svetainės ištryniau.
Praėjus keliems mėnesiams gavau darbo pasiūlymą kitame mieste, tad nieko nelaukusi persikėliau. Pirmos dienos darbe buvo tikrai įdomios, nauji žmonės, nauja veikla, nauja vieta. Tik vienas iš mano kolegų pasirodė tarsi pažystamas – nuolat į mane žiūrėdavo tokiu keistu žvilgsiu lyg seniai mane pažinotų. Neilgai trukus su kolegomis tapome tikrai gerais draugais, penktadieniais kartu eidavome į vakarėlius, laisvu laiku važiuodavome į išvykas.
Nuo darbo pradžios praėjus 3-4 mėnesiams su kolegomis išėjome pasėdėti į barą. Neiškentusi, po vyno taurės, pradėjau klausinėti savo kolegos, ar jis mane pažįsta ir kodėl nuolat į mane žiūri tokiu žvilgsiu?
Tada jis prisipažino, kad buvo mano susirašinėjimų draugužis iš pažinčių svetainės – tas, kuriam nieko nepaaiškinusi tiesiog dingau. Taip prasidėjo mano ir internetinio draugo romanas – tik šį kartą be interneto ir realiame gyvenime. Tiesa, neilgai „tarnybinisinternetinis romanas“ tęsėsi, kadangi vėliau paaiškėjo, kad jis buvo tikras mergišius. Bet per tuos kartu praleistus vienerius metus kartu tikrai liko gražių prisiminimų. Nežinau, ar visa tai buvo sutapimas, ar likimas.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
