Dabar su siaubu prisimenu, kaip pirmo karantino bangos metu patekau į internetinio sukčiaus rankas. Pažintis užsimezgė instagrame, pačios COVID-19 pandemijos įkarščio metu, kai visi socialiniuose tinkluose dalinosi linksmais ir pašaipiais memais.

Viename buvo atsiprašinėjama vagių, kurie dabar negali eiti į butus, nes visi sėdi namuose. Tačiau mano istorijoje sukčius prasibrovė man būnant namuose. Gyvo mūsų pasimatymo taip ir nebuvo - blogiausia gyvenime pirmos pažinties patirtis įvyko telefonu.

Viskas prasidėjo gana nekaltai. Instagramo paskyroje pasitikrinus asmenines žinutes pastebėjau dviejų vyriškių žinutes.

Vienas nuotraukoje buvo nusisukęs ir parašęs „Hi“, kitas buvo atsisukęs veidu ir parašęs „Labas, gerai atrodai nuotraukose. Kaip gyveni?“

Tas pats žmogus iš savo profilio buvo paspaudęs patiktukus ant kelių mano nuotraukų.

Buvau neseniai išgyvenusi skyrybas, todėl toks diskretiškas ir slaptas dėmesys pasirodė visai viliojantis. Kadangi dabar buvau laisva, pagalvojau, kodėl ir neatsakius? Eidama namo po darbo atsakiau nepažįstamajam, pasivadinusiam Kevin vardu, trumpai: „Sveikas. Ačiū. Kaip tu gyveni?“

Pirmasis jo atsakymas buvo keistas, atrodo, net susišnekėti buvo sunku. Vienas nelogiškas sakinys sekė kitą.

Iš karto pagalvojau: na, štai, ir vėl keistuolis. Paklausiau, iš kur jis. Jis atsakė, kad iš Anglijos. Kai paklausiau, iš kurios vietos, jis paklausė, o iš kurios vietos Anglijoje esu aš?

Tada aš atsakiau, kad ne aš esu iš Anglijos, o jis. Jis atsakė, kad yra iš Bornmuto (angl. Bournemouth), miestelio pietų Anglijoje.

Vėliau jis pradėjo pasakoti, kad vis dėlto dabar jis yra ne Anglijoje, o Afganistane, nes yra britų kareivis dislokuotas Kabule ir atliekantis ten misiją. Negana to, yra daktaras.

Brito ir indės sūnus

Savo vėlesnėse žinutėse jis išdidžiai rašydavo „Labas, mieloji, iš Kabulo, Afganistano.“ Reikia pripažinti tai darė įspūdį. Stiprus bebaimis vyriškis ir dar toks poetiškas.

Apie šeimą, kurioje užaugo, papasakojo, kad yra indės ir brito vaikas, bet abu tėvai jau mirę. Paklausus, kaip taip galėjo atsitikti, daugiau nieko nepasakojo.

Tokiais momentais suveikia žmogiška psichologija, kad, maždaug, nedera daugiau klausinėti, nes žmogui tikriausiai skaudu, tad daugiau ir neklausinėjau.

Apie savo šeimą jis pasakojo, kad yra išsiskyręs ir turi penkerių metų sūnų. Netgi atsiuntė dvi nuotraukas, kuriose jis leidžia laiką su mažu berniuku.

Nuotraukose vyriškis atrodė panašus į berniuką. Apie buvusią žmoną atsiliepė neigiamai, nes ji, pasak, buvo neištikima su jo geriausiu draugu.

Jo uždarame instagramo profilyje, kurį jis vėliau visiškai ištrynė, buvo sportiško vyriškio nuotraukų. Nuotraukose jis darė prisitraukimus sporto salėje su svarmenimis ant liemens, taip pat buvo asmenukė vilkint palaidinę, išryškinančią rankų ir pečių raumenis.

Buvo ir nuotraukų iš gamtos, karinių stovyklaviečių, gyvūnėlių nuotraukų, du vaizdo įrašai. Jo paties komentarai po nuotraukomis buvo trumpi bei šmaikštūs, susiję su kariniu gyvenimu.

Buvo keletas nuotraukų kur figūravo pakaruoklio simbolis kaip tatuiruočių motyvas. Pakaruoklis, beje, yra taro kortų motyvas, simbolizuojantis žmogų, kuris į pasaulį žiūri iš visai kitos perspektyvos nei daugelis. Jis yra ramus, nes kabo savo noru.

Kai paklausiau, kodėl ištrynė savo instagramo profilį, atsakė, kad priežastis yra ta, jog jis yra Afganistane misijoje ir negali turėti paskyros, kurią gali susekti Talibano teroristai.

Patiktukų ir sekėjų šis profilis beveik neturėjo. Gal dėl to, kad buvo uždaras, o gal dėl to, kad netikras. Tai lieka paslaptimi. Jis pats sekė nemažai moterų, tarp jų iš Lietuvos ir Azijos. Pastebėjau, kad kai kurių moterų profiliuose jis buvo paspaudęs patiktukus po kiekviena moters asmenine nuotrauka.

Gana greitai jis pasiūlė nesikalbėti instagrame, persikelti į „Google Hangouts“. Kaip vėliau sužinojau, tai tipiškas tokių sukčių žingsnis, nes greičiausiai tai yra šiek tiek saugesnė aplinka pokalbiams.

Šis bendravimas, kuris buvo panašus į paprastą, šiek tiek romantišką draugystę ar senamadišką susirašinėjimą, truko apie pusę metų, nuo sausio galo iki birželio pradžios.

Bendravimas vis draugiškėjo

Visko neišpasakosi, bet bendravimas buvo intensyvus. Vyriškis, pasivadinęs Kevinu, rašė beveik kiekvieną dieną su nedidelėmis keleto dienų pertraukomis.

Atsiųsdavo saldžiai poetiškų pasisveikinimų kiekvieną rytą, kurie skambėjo maždaug taip: „Sveika, mieloji, linkiu, kad ši diena tau atneštų vien tik gėrį.“

Arba „Sveika, gražuole. Kaip miegojai?“ Dienos metu pasiteiraudavo, ar diena einasi gerai ir ar pasaulis su manimi elgiasi teisingai. Vakare taip pat vyko ilgi filosofiniai pokalbiai, pasibaigiantys saldžių sapnų palinkėjimais.

Daug kam gali pasirodyti, kad tokio pobūdžio susirašinėjimas buvo erotiškas, bet iš tikro tai buvo diskusijos apie gyvenimą, norus, religiją, politiką, istoriją, sapnus, sportą, rasizmą, gyvenimo planus ir svajones, klasikinę ir populiariąją muziką, pasaulyje siaučiantį virusą.

Daugiausiai klausimus užduodavo jis, tikriausiai juos ėmė iš internetinių apklausų, tačiau ir pats visada atsakydavo įdomiai. Atrodė, kad buvo išprusęs ir apsiskaitęs.

Klausė kokia mano mėgstamiausia knyga ir pasidalino, kad jo – Džono Gryno „48 Laws of Power“. Tai knyga apie strategiją ir didžiausias žmonijos istorijoje manipuliacijas valdžia bei įvairias suktybes.

Buvo ir daugybė labai kasdieniškų ir pasikartojančių klausimų – tokių kaip „Ką šiandien valgei pusryčiams?“ „Ką valgei pietums?“ ar „Ką labiausiai mėgsti?“

Buvo ir romantiško pobūdžio tekstų, tokių kaip: „Ar tavo širdyje yra vietos man? Ar tu man suteiksi šansą? Aš tik noriu, kad mes turėtume nuostabią ateitį, kupiną laimės. Ar tu ką nors man jauti? Tai, ką tau jaučiu, yra taip stipru. Mums tikrai reikia pabandyti...“

Visa tai atrodė gana keistai ir neįtikėtinai.

Tačiau psichologiškai jis ruošė dirvą tam, kas, žinoma, turėjo galiausiai atsitikti. Juk kažkaip turėjo baigtis toks nuotolinis bendravimas ir išaiškėti, kas už tokio prieraišumo slypi.

Jis uždavinėjo tokius klausimus, kaip: „Jeigu laimėtum loterijoje, kaip išleistum pinigus?“, „Kokios tavo svajonės?“, „Ką manai apie internetinius mokymus?“, „Kur norėtum praleisti savo atostogas?“, „Kokį verslą įkurtum, jeigu žinotum, kad tikrai pasiseks?“ „Kokia veikla užsiimtum, jeigu neturėtum jokių finansinių rūpesčių?“

Vėliau jis pasakojo, kad pasitraukęs iš tarnybos armijoje norėtų ūkininkauti, auginti gyvulius ir pasimokyti veterinarijos. Apie darbą kalbėjo nedaug, nes, kaip teigė, bijojo šnipų, o be to, viskas yra karinė paslaptis. Teigė, kad negalima net skambinti, nes telefonai kariuomenėje uždrausti.

Skambinti negalima

Kartą savaitgalį susirašinėjau su naujuoju draugu telefonu ir sumaniau į koją nuvalyti ekraną. Bevalydama tikriausiai užkliudžiau skambučio žymę ir pradėjau jam skambinti. Pažiūrėjus į ekraną pamačiau, kad skambinu. Pradžioj net nesupratau, ar tai aš, ar jis skambina.

„Kas čia skambina, tu ar aš?“ – paklausiau juokdamasi.

Tada jis pratrūko: „Aš tau sakiau, kad man skambinti negalima! Aš juk tau pasakojau, kad tai pavojinga! Ar nori mane įvelti į bėdą?“

„Nieko aš nenoriu, – atsakiau, – tik valiau telefono ekraną.“

Galiausiai jis parašė: „Noriu kai kuo su tavimi pasidalinti.“

„Gerai“, – atsakiau.

„Aš noriu pateikti paraišką pasitraukti iš tarnybos kariuomenėje, kad galėčiau susitikti su tavimi. Norėčiau, kad susitikę pakalbėtume apie mūsų ateitį.

Bet prieš tai noriu tau atsiųsti paketą. Negaliu pasiimti su savimi to, kas yra pakete, nes išvykstant mane tikrins, todėl noriu tai atsiųsti tau, kad tu man paketą pasaugotum, iki kol aš atvyksiu.“

„Kas tam pakete?“ – paklausiau.

„Pakete yra brangakmeniai ir deimantai. Aš juos panaudosiu investicijai į savo ūkį, kai pasitrauksiu iš armijos. Jų dėka su tavimi galėsiu gyventi laisvą ir nepriklausomą gyvenimą“, – atsakė jis.

„Deimantai? Iš kur tu juos gavai?“ – paklausiau sutrikusi.

„Gavau juos iš Talibano teroristo, kai dalyvavome gelbėjimo misijoje“, – dėstė jis. O taip, atsimenu, kai buvo keletui dienų dingęs, vėliau atsiradęs pasakojo, kad dalyvavo misijoje prieš Talibano teroristus.

Dar po kiek įkalbinėjimų, nekaltų pokalbių apie orą, maistą, dienos planus ir klausimų „ką veiki?“ jis išprašė iš manęs adresą, kad galėtų atsiųsti siuntinį.

Nenorėjau duoti adreso, maniau, kad pamirš ir tai buvo pokštas. Be to, žinau, kad tai gali būti pavojinga, bet surizikavau. Turbūt suveikė kažkoks noras parodyti, kad nieko nebijau. Ar dar reiktų pridurti, kad sukčius sužaidė ir žmogiško godumo korta? Pagalvojau, o kas, jeigu deimantai – tiesa?

Vis dar bandžiau atkalbinėti sakydama, kad jeigu tai nelegalu pasiimti su savimi, bus nelegalu ir siųsti. Paketas bus sustabdytas muitinėje, reiks mokėti baudas. Jis neatlyžo ir įtikinėjo, kad paketas bus pasiųstas kaip speciali karinė siunta, kuri bus pristatyta man tiesiai į namus.

„Mieloji, tu tik nesijaudink,“ – rašė jis.

Tada jis atsiuntė man jo siunčiamo paketo numerius ir prašė juos pateikti kurjeriui iš „Solofast“ kurjerių kompanijos. Beje, patikrinusi „Solofast“ kompaniją pamačiau, kad jos internetinis puslapis yra suspenduotas.

Pradžioje kurjeris tik paklausė, ar tai yra mano adresas, o kitas laiškas, beje, parašytas gana skubotai su klaidomis, tokiomis kaip klaustukas vidury sakinio, skelbė, kad metalinė dėžė su kodu buvo sustabdyta Turkijos muitinės ir nors kurjeris sakė, kad dėžės negalima peršviesti dėl jos turinio, Turkijos pareigūnai reikalauja ją peršviesti dėl terorizmo grėsmės. Muito mokestis – 2900 eurų.

Kai man pradėjo skambinti iš mobilaus numerio Turkijoje, ne juokais išsigandau ir pradėjusi gūglinti radau, kad tai buvo tipiška, taip vadinama, romantinė apgavystė („romantic/dating scam“) arba pasitikėjimo žaidimas (angl. confidende trick).

Radau, kad tarp sukčių yra populiaru apsimesti karinio personalo nariu, nes aukoms moterims tai sukelia susižavėjimą ir pasitikėjimą. Tikri karinio personalo nariai ir jų šeimos žino, kad jais naudojamasi, bet negali sukčių nei sučiupti, nei nubausti.

Po skambučio iš Turkijos į elektroninį paštą gavau nurodymus, kur pervesti pinigus per „Western Union“ finansinę kompaniją šį kartą, beje, jau tik 2800 eurų. Tikrai juokinga, kad po pokalbio telefonu, kur sakiau, kad pinigų neturiu ir nieko nesiųsiu, gavau nuolaidą.

Prabudimas

Dėka pokalbių įrašų internete, kur vyrai ir moterys dalinosi savo panašia patirtimi, man pasidarė viskas aišku. Aš skubiai užblokavau ir „Hangouts“ paskyrą, ir turkišką numerį, daugiau nerašiau sukčiui, kuris dar bandė susisiekti elektroniniu paštu. Rašė: „Ei, žinau, kad pyksti. Parašyk man.“

Užregistravau skundą Federalinėje Prekybos Komisijoje (Federal Trade Commission), kurių tinklalapyje galima rasti gerai aprašytus romantinių apgavysčių atvejus ir tikslią informaciją, kaip dirba sukčiai.

Vėliau pabandžiau patikrinti sukčiaus nuotraukas „Reverse Image search“ (liet. Atgalinėje paveikslėlių paieškoje) „TinEye“, „Yandex“ ir „Google Images“, bet, mano dideliam nustebimui, programos negalėjo nieko nurodyti net apie žmones grupinėje nuotraukoje.

Tik rašė, kad yra pakeistas nuotraukos dydis arba kad niekur internete tokios nuotraukos rasti nepavyko. Tai pasirodė gana keista, tačiau daugiau laiko gaišti dėl sukčių nenorėjau.

Būti apgautai yra labai nemalonu. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad tai gali atsitikti su manimi, turinčia išsilavinimą moterimi, bet, atrodo, kartais kalbų mokėjimas gali būti ne privalumas, o trūkumas ar net rizikingas dalykas. Iš kitos pusės, galbūt kalbinis išprusimas padėjo greičiau susigaudyti, kas yra kas.

Dabar išmokau pamoką: reikia būti atsargiai socialinėse medijose ir jeigu kas nors siunčia kvietimą draugauti, ir turi tik 2 sekėjus, trinu tokį asmenį lauk. Kaip internete taikliai pastebėjo viena autorė, patyrusi panašų susidūrimą su sukčiaujančia moterimi, kartais apgaudinėja ne mus, kartais mes patys save apgaudinėjame, norėdami, kad visa tai būtų tiesa. Liūdna, bet tokia mūsų realybė.

Internete galima rasti daug pasakojimų ir informacijos apie tai, kaip tokie sukčiai dirba. Tai gali būti komanda žmonių, kurie keičiasi, gali būti moterys, apsimetusios vyrais ir atvirkščiai.

Aš pastebėjau štai ką. Jie dirba kaip žvejai. Užmeta daug meškerių, patiktukų, kvietimų draugauti, komentarų forma, ir laukia. Kai kas nors užkimba, nustemba, padėkoja – jie pradeda darbą su auka.

Geriau auka netapti, nes angliškai jie vadinami mulkiais („suckers“), o jų veikla ne be reikalo fišingu, kai žmogus susikuria netikrą internetinę tapatybę, idant apgautų žmones, kurie ieško tikros romantikos.

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.