Suabejojau, ar man užteks Lenkijoje pirkto maisto, tad užsukau į vokišką „Aldi“. Už 25 eurus nusipirkau sumuštinių margarino, pomidorų, porą ryšelių svogūnų laiškų, šnicelių, dešrelių ir t. t. Lenkijoje už 24 eurus parsinešiau truputį daugiau, bet ir vokiškas maistas nepasirodė labai brangus.

Kolega pasakė, kad galiu važiuoti į Olandijos uostą Hoek Van Holland, – į jį po dešimtos vakaro įleidžia ir galima ramiai miegoti. Atvažiavau truputį po dešimtos, davė bilietą ir įleido į uosto teritoriją, prieš pasų tikrinimo postą.

Rasta nelegalų

Aptverta, šviesu, saugu. Keltas – tik 14 valandą, bus galima ramiai išsimiegoti. Ryte kibau į anglišką koronaviruso deklaraciją. Gerai, kad telefone yra automatinis vertėjas, tai susigaudžiau, užpildžiau, išsiunčiau ir gavau atsakymą, jog prireikus būsiu stebimas. Nieko blogo nesu padaręs, jei reikia, tegu ir tualete stebi.

Įsitaisę ant priekabos ašių nelegalai bando prasmukti į keltą.
Foto: Asmeninins albumas

Mašinų jau susirinko nemažai, pradėjo vaikščioti pareigūnai su šuniu. Negalėjau patikėti, bet ir šioje saugomoje teritorijoje iš po vienos toliau stovėjusių priekabų šuniukas ištraukė du nelegalus. Kada ir kur jie spėjo atsigulti ant priekabos ašių? Nesuprantu.

Juk gulėdamas ant jų toli nenuvažiuosi. Tikriausiai palindo, kol kolega bilietą ėmė, arba pačiame uoste išlindo iš kokios skylės. Norėjau nufotografuoti, bet pareigūnas, pamatęs mano ketinimus, pagrūmojo pirštu ir parodė į vietą šalia sulaikytų nelegalų.

Netrukus atvažiavo policijos mašina ir išsivežė „zuikius“. Dar ne Anglijoje, bet angliški stebuklai jau prasidėjo.

Atsikelti laiko nepakako

Niekada nebuvau plaukęs tokiu laivu. Labai bijojau supimo, nes nežinojau, kaip suveiks vadinamoji jūros liga. Pasisekė: oras buvo ramus ir keltas patiko. Gavau atskira kajutę ir neblogą porciją maisto.

Padrybsojęs kajutėje nuėjau į vairuotojų restoraną išgerti kavos ir pamačiau tai, ko nebuvau dar matęs. Nesu šventas, porą kartų jaunystėje namo parėjau „kojomis į priekį“, bet gulėti po stalu ar laiptų ir dar viešoje vietoje man neteko.

Galvojau, kad žmogui negera, pajudinau, bet jis nereagavo. Mostelėjau ranka restorano darbuotojui, bet tas tik nusijuokė ir numojo ranka. Aišku, pilietis, gulintis po laiptais, „persivalgė“.

Šį pilietį prie kelto pasitiko policija.
Foto: Asmeninins albumas

Keltas plaukia mažiau kaip septynias valandas. To laiko nukristi tikrai užtenka, bet atsigauti – ne. Atplaukus prie kelto jau stovėjo policijos ekipažas. Štai tokie piliečiai daro gėdą visai TRV (tolimųjų reisų vairuotojų – red.) brolijai, nes jų poelgius pastebi labiau ir mato ryškiau nei gerą kitų elgesį.

Pasienietis, patikrinęs pasą paklausė, ar turiu užpildytą koronaviruso formą. Padaviau telefoną, pabraukė ir sako: „How are you.“

Anglų kalbos nemoku, bet atsakiau: „You are how.“ Pareigūnas tankiai sumirksėjo ir pasiuntė į boksą papildomai patikrinti. Nežinau, ką aš tokio blogo pasakiau, bet patikrino visas dėžes, krepšius ir pasirausė apatiniuose.

Itin pigus pragyvenimas

Harvičo (Harwich) uostas taip pat patiko. Yra didelė aikštė nakvynei ir visai šalia – dar vienas vokiečių prekybos centras. Spėjau iki uždarant nubėgti. Aišku, jei kainos būtų eurais, būtų pigu, bet čia viskas surašyta svarais.

Už nedidelį rinkinuką maisto – 1 kg vištų krūtinėlių, blynelius su mėsa, keturis žuvų kepsniukus, duonos kepalą, kopūstų salotas, obuolius, vynuoges – sumokėjau tik 10,58 svaro (maždaug 12 eurų). Atkreipiau dėmesį, kad pienas pigus. 2 litrai – tik 1,09 svaro. Manau tai nėra daug.

Už rinkinuką tik apie 11 svarų.
Foto: Asmeninins albumas

Apsirūpinęs maistu nusprendžiau važiuoti iki išsikrovimo vietos ir ten pernakvoti. Nepavyko. Nors gatvės plačios, vietos daug, visos buvo išpaišytos riebiomis geltonomis juostomis. Pasisukiojęs aplinkiniais keliukais radau „kišenę“, ne ką didesnę už autobuso stotelę. Nebuvo kur dingti – pasilikau joje nakvoti.

Koks ten nakvojimas – nuo kiekvieno krepštelėjimo šoki iš lovos ir žiūri per veidrodžius. Naktį priešais sustojo nedidelis krovininis autobusas. Kolegos sakė, kad jei aikštelėje naktį stovi „minibusas“, 90 proc. ten bus vagys.

Kol jie stovėjo, sėdėjau ant sėdynės su montiruote rankoje. Kokią valandą stovėjo, bet niekas neišlipo. Iki ryto neužmigau. Prašvitus apžiūrėjau aikštelę. Vaizdas nekoks. Nors yra šiukšliadėžė, bet šiukšles meta į krūmus. Tokiems šiukšlintojams pirštus nukapoti reikėtų. Dėl tokių nevalų ir neleidžia stovėti pramoniniuose rajonuose. Anglui pigiau ir lengviau geltonas juostas nubrėžti, negu šiukšles rinkti.

Tokiems nevaloms tik nagus nukapoti.
Foto: Asmeninins albumas

Ryte paskambino viršininkas ir paklausė, ką veiku toje „kišenėje“. „Mašiną saugau“, – atsakiau. Gavau barti, liepė kitą kartą, kai mašina pakrauta, stovėti tik mokamoje aikštelėje. Norėjau kaip geriau, bet likau be miego ir barti gavau. Kitą kartą žinosiu.

Anglų kalba Anglijoje nebūtina

Krovinį ir grįžimą atgal numatė kitai savaitei. Viršininkas pasakė, kad galiu važiuoti iki pakrovimo vietos. Prie įmonės yra kur stovėti, o tuos, kurie atvažiuoja pasikrauti ir išsikrauti, savaitgaliais įleidžia į tualetą, dušą.

Taip ir buvo, tik kas kartą einant reikėjo užsiregistruoti ir palikti apsauginiams mašinos raktelius. Šeštadienio popietę į svečius užsuko vietinis vairuotojas, tiksliau, angliškas lietuvis. Pirmas jo klausimas: „Ar turi parduoti cigarečių?“

„Nerūkau, bet lenkišku alučiu pavaišinsiu“, – atsakiau. Gražiai pasėdėjome ir jau tą patį vakarą tapome draugais iki grabo lentos. Prieš atsisveikinant jis tarė: „Užteks vergauti Lietuvos elitui, ateik į mūsų anglišką įmonę.“

Paprašiau detalizuoti sąlygas. Darbas daugiausia su uostais. 130 svarų per dieną. Savaitgaliai išnuomotame name-bendrabutyje, bet už tas dvi dienas nieko negauni. Namo skrendi savo sąskaita, bet tik tada, kai viršininkai leidžia, o ne tada, kai pats nori.

Suabejojau dėl anglų kalbos žinių.

„Nereikia anglų kalbos. Vadyba, vairuotojai – buvęs socialistinis lageris. Mašinos angliškos, priekabos – su įvairiais europiniais numeriais, tikras internacionalas. Name-bendrabutyje taip pat skirtingų tautybių ir charakterių vairuotojų gyvena. Niekas nežiūri asmeniškumų – nepatinka, pats nuomokis“, – atsakė.

Sudomino pasiūlymas. Apsikeitėme telefono numeriais ir atsisveikinome. Visą sekmadienį skaičiavau, svarsčiau. Pinigai neblogi, bet nerimą kėlė gyvenimas name-bendrabutyje ir kelionės namo.

Visur parduotuvėse moku kortele, tai nesunku suskaičiuoti, kiek išleidžiu maistui. Praeitą mėnesį išleidau 120 eurų ir nebadavau, net pilvukas truputį padidėjo. Esu jaunystėje gyvenęs bendrabutyje, tai puikiai žinau kai kuriuos niuansus. Kartais savaitgalį pavargsti daugiau nei per visą darbo savaitę ir labai stipriai suplonėja piniginė.

Sekmadienio vakarą visus taškus ant „i“ sudėjo žmona.

„Pirma Europoje kojas apšilk, o jau paskui galvok apie Angliją“, – pasakė, ir aš jos paklausiau.

12 valandų iki kelto

Pirmadienį devyni prakaitai išpylė, kol pristūmiau vilkiką prie rampos. Vietos nedaug, priekabų pristatyta, o stumti reikia iš angliškos pusės. Gerai, kad darbuotojai reguliavo, antraip būčiau neįstūmęs arba nubraižęs kitų priekabų šonus.

Su kroviniu išvykau į Doverio uostą, keltu – į Prancūziją. Pirmas reisas lyg ir nieko. Ne toks tas velnias baisus, kokį paišo. Bet 12 km prieš uostą – stop. Pasirodo, čia jau prasideda eilutė į uostą.

Anglai labai supyko ant Europos ir vykdė lėtą, anglišką visų automobilių kontrolę. Rodė Europai, kas Anglijos žemėje šeimininkas. Tik po 10 valandų „pasitampymų“ užvažiavau ant tilto virš uosto ir pamačiau tos kontrolės ypatumus. Kilometrinės eilės, prieš pasų patikros pastą prikišta mašinų, bet uostas tuščias ir keltai plaukia pustuščiai.

Iš viso sugaišau 12 valandų, kol įvažiavau į keltą. Jis geras – dušas, porcija maisto, neribota kava ir nėra gulinčių po laiptais.

Prie pasų kontrolės nusidriekė milžiniška eilė.
Foto: Asmeninins albumas

Ta dieną darbą pradėjau 7 ryto. Pasikroviau, 5 valandas važiavau iki uosto, 12 valandų eilėje, 2,5 val. plaukiau, o atplaukęs pusvalandį važinėjau, kol radau vietos sustoti.

Darbo diena išėjo apie 20 valandų. Man dar gerai, kad dieną stumdžiausi eilėje. O vyrams, kurie naktį atsistoja į eilę? Labai sunku stovėti nuolat po truputį judančioje eilėje. Iš jos nepabėgsi ir nėra kur nusukti pasnausti.

Nesuprantu, kodėl dėl politikų pykčių ir ambicijų turi kentėti niekuo dėti žmonės. Politikams reikėtų pasistumdyti tokiose naktinėse eilėse, gal tada kitaip žiūrėtų į TRV rūpesčius. Nepatiko Anglija, bet jei reikės, važiuosime dar, nes juk atėjau dirbti, o ne ožiuotis.

Viršininkui paskiau, kad dėl stipriai viršyto darbo laiko vėluosiu į iškrovimo punktą.

„Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Perspėsime klientą apie vėlavimą, o dėl viršijimo turėk kelto bilietą, atspausdintą čekį, pailsėk 11 valandų ir nebus problemų“, – pasakė jis.

Priminiau artėjantį žmonos gimtadienį ir žadėtas atostogas.

„Žinau, viskas kontroliuojama, sugrįši laiku“, – patikino.

Kolegos sakė, kad viršininkas neapgauna. Būna, kartais užsitęsia viena kita diena, bet atidirbus du mėnesius pora dienų neturi įtakos.