Su vaikinu susipažinauTinder“ programėlėje, vėliau bendravimas persikėlė į mesendžerį. 26 m. vaikinas iš pradžių pasirodė įdomus, spontaniškas, linksmas. Iškart skambėjo kaip gal neturintis aiškių tikslų, gyvenimo vizijos, bet nelabai į tai kreipiau dėmesį.

Per mesendžerį dažnai susiskambindavome, kalbėdavome. Atrodė, kad jis moka mane pralinksminti, su juo įdomu, tad vieną dieną mes susitarėme, kad jau laikas susitikti.

Pamenu, kad buvo vėlyvas ruduo ar žiemos pradžia, gan šalta. Aš susiruošiau, susirašėme, kad jis manęs nelauktų kieme, o aš ateisiu iki stotelės, nes į kiemą nėra lengva įvažiuoti.

Susitarėme konkrečią valandą. Aš kelias minutes vėlavau, atėjau ir žiūriu, kad prie tos stotelės nieko nėra (buvau nusiteikusi, kad ten lauks automobilis).

Paklausiau, kur jis, jis parašė, kad laukia manęs stotelėje. Pamaniau, kad juokauja, bet priėjusi arčiau pamačiau, kad tikrai jis atvažiavo autobusu ir sėdi stotelėje. Na, gerai, – pagalvojau, – galime važiuoti autobusu, nes visada su autobusu vykdavau į paskaitas, tai ir bilietėlių turėjau.

Pasisveikinusi su juo užuodžiau keistą kvapą – tarsi skanūs kvepalai, bet jie buvo susimaišę su alaus kvapu. Bet nebuvau tikra. Tada mes įsėdome į autobusą ir patraukėme centro link.

Važiavome, šnekučiavomės, atrodo, visai įdomu buvo susipažinti. Išlipus jis pamatė spaudos kioskelį nusprendė, kad nori gumos nusipirkti. Užėjo ir gal netyčia užsimiršęs, kad atėjo ne vienas, pradėjo flirtuoti su pardavėja. Ji vis žiūrėjo į mane, kol mano pasimatymo partneris su ja šnekučiavosi.

Na, viską nuleidau juokais, išėjome. Tada toliau šnekėjomės ir jau tada pajutau mūsų humoro skirtumą, nes jis vis pastebėdavo kažką kituose žmonėse ir iš to juokaudavo. Visą šitą juokelių rinkinį vainikavo jo elgesys, kai pamatė miesto centre neįgalų žmogų.

Tas žmogus buvo su ramentais ir sunkiai ėjo, vieną koją vilko žeme. Mano pasimatymų partneris jį pamatęs nusijuokė, parodė man į tą žmogų ir pradėjo imituoti jo eiseną. Buvo LABAI blogai. Supratau, kad aš turiu dingti iš šito pasimatymo.

Paprašiau jo nustoti, bet tokia mano reakcija turbūt jį dar labiau užvedė – jis juokėsi ir toliau imitavo, kad yra neįgalus. Pasakiau jam, kad suprantu, jog mums nelabai gerai sekasi, jog man nepriimtinas jo elgesys, ir man jau laikas namo.

Jis sunerimo, sakė, kad mane palydės. Aš jo prašiau manęs nelydėti ir patikinau, kad tikrai noriu grįžti viena. Tada jis visą kelią sekė paskui mane, įlipo į autobusą, į kurį įlipau aš, nors jo namų link autobusas nevažiavo. Jis atsisėdo šalia manęs ir visą kelią važiavo rėkaudamas per visą autobusą.

Visi žmonės autobuse vis atsisukdavo pažiūrėti. Buvo siaubingai gėda, prašiau jį liautis, tačiau jam tai nerūpėjo. Nusprendžiau nelipti savo stotelėje, tad vieną praleidau ir išlipau kitoje, nes bijojau, kad jis mane seks. Su manimi nelipo, bet man išlipant – sušuko kažką paskui, neišgirdau, ką.

Nulėkiau namo, užblokavau jį ir nuo to susitikimo vis labiau klausiau savo nuojautos, ir su bent kiek įtartinu vaikinu į pasimatymus nebėjau.

P.S. Su sužadėtiniu susipažinau taip pat per „Tinder“ :).

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.