Bet ar meilę išvis įmanoma nusipirkti ar įkainoti pinigais? Turbūt ne. Mano gyvenimo istorija tik įrodė, kad nieko brangiau už meilę būti negali, tačiau noras gyventi gerai ir patogiai kartais nusveria svarstykles prieš visas moralės normas.
Tai įvyko prieš daug metų, dabar jau galiu pasakoti laisvai. Turėjau vaikiną, su juo gražiai bendravom, planavom vestuves, bendrą gyvenimą kartu. Tiesa, buvom dar studentai ir pinigų neturėjom. Mano tuometinis vaikinas savo darbe (mokėmės ne nuolatinėse studijose) turėjo viršininkę, kuri buvo už jį gerokai vyresnė ir rodė jam dėmesį.
Ji mums pasiūlė, kad mainais už mano vaikino dėmesį ir santykius ji mums „padės“ – konkrečiau, mokės nemažus pinigus. Tuo metu labai norėjau gerai gyventi ir šis pasiūlymas pasirodė patrauklus, o ir vyresnės moters beviltiškumas tuo metu atrodė juokingas. Su vaikinu nusprendėm, kad tai lengvi pinigai – reikia tik pakentėti.
Ilgainiui šis pasiūlymas apkarto.
Naktiniai skambučiai ir kvietimai „atvykti pralinksminti“, negalėjimas planuoti savo laiko, nes ponia reikalavo vis daugiau dėmesio... Vėliau prasidėjo ir jų bendros kelionės, ir atostogos. Aišku, už tai buvo atseikėta nemažai pinigų. Tačiau ilgainiui supratau, kad pardaviau savo meilę už gražesnę ir brangesnę suknele, rankinę, restoraną. Man įkyrėjo mintys, kad mano vyras miega su kita moterimi (nebemąsčiau, kad gal to nedaro).
Kadangi pripratome prie brangesnio gyvenimo stiliaus, nutraukti visko nesisekė. Bet ilgainiui taip gyventi nebegalėjau, negalėjome sukurti šeimos. Išsiskyriau. Vėliau ištekėjau už kito vyro, su kuriuo ir nugyvenau gyvenimą. Gyvenome sočiai, manau, net pasiturinčiai. Jam apie pirmosios meilės aplinkybes nieko nepasakojau.
Bet dabar galvoju, kad jeigu turėčiau dukterį, norėčiau ją apsaugoti nuo turtų gaudymo. Tad savo pasakojimą skiriu toms, kurios dabar galbūt yra pasirinkimo kryžkelėse. Rinkitės meilę. Visada. Neveltui sakoma, kad jos už pinigus nenupirksi.
