Įmonė bankrutavo, dėdės „murzikas“ subiro ir likau be darbo, ir niekas pagal mano specialybę nepriėmė. Draugas pasakė, kad kai niekur negaunu darbo, eičiau į TRV – ten dabar visus priima.
Nuėjau į vieną įmonę ir net nustebau, kaip lengvai priėmė. Iš karto pasiūlė „beausį mersedesą“ (vietoje veidrodžių kameros). Nežinau, kaip jums, bet man mersedesas be veidrodžių – tai kaip dramblys be ausų. Nupjaukite drambliui ausis ir prisukite ragelius – pamatysite, kas išeis.
Paprašiau pradžiai ko nors paprastesnio. Gavau normalią mašiną su veidrodžiais, tada su kolegomis išvažiavau į Ispaniją.
Į kelią – su naujovėmis
Turiu pasakyti, šiuolaikinį vilkiką vairuoti Europos keliais tai ne „murziku“ dardėti Lietuvos kaimo keliukais. Vilkikas patogus, minkštai važiuoja, šiltas, tylus – kaip lėktuve. Tik šaldytuvas gadino nuotaiką. Vis negalėjau priprasti prie jo birbimo.
Atsirado daug naujovių vairuotojams, įvairių niuansų ir vis tas laiko skaičiavimas, kad neviršytume. Šefas griežtai perspėjo – važiuojam nepažeidinėdami naujos tvarkos. Kartu važiavo keli patyrę kolegos – pasidalino patirtimi, daug ką paaiškino ir kol nuvažiavau iki Ispanijos nepajutau sunkumų ar ypatingo streso.
Navigacija pasako, kada kur pasukti ir perspėja apie kamščius. Nežiopsok, neatsipalaiduok, nebaksnok telefoną ir nuvažiuosi ten, kur reikia. Teko porą kartų labai anksti keltis, bet tai – tik dėl to, kad kamščius prašokčiau ir anksčiau baigęs darbą lengviau vietos aikštelėje rasčiau. Sutiksite, kad ne tik TRV tenka anksti rytais kelti ar naktį padirbėti.
Išsikrovus prekes paskambino viršininkas, pasakė, kad kolegai, kuris turėjo pasilikti dirbti Europoje, atsirado problemų – ar nesutikčiau vietoje jo pasilikti ir padirbėti šešetą savaičių. Nors nebuvau pasiruošęs tokiai ilgai komandiruotei, bet sutikau.
Kad nekiltų neaiškumų, man atsiuntė žinutę ir paprašė patvirtinti. Šiek tiek nustebau, juk pasakiau, kad gerai. Kolegos paaiškino, kad vienas vairuotojas po paprasto žodinio susitarimo apkaltino viršininką priverstinai palikus kadencijai ir pasiskundė profsąjungai. Dabar viršininkas apsidraudžia.
Kadenciją tai kadenciją juo labiau , kad jau visą pusmetį Lietuvoje siautėja „Verygos diktatūra“ tai Euro izoliacijoje bus ramiau ir saugiau. Nusipirkau jodas klumpes, naują keptuvę, gražią lėkštę ir tapau Euro vairuotoju.
Daug darbo privalumų
Atidirbęs pirmą mėnesį, nusiunčiau elektroniniu paštu ataskaitų nuotraukas ir po savaitės gavau visus sutartus pinigus. Palyginus su tuo, ką gaudavau statybos bendrovėje, tai buvo žymiai daugiau. Žmona pasidžiaugė, kad galės be vargo suruošti vaikus į mokyklą ir atiduoti dalį paskolos.
Man patiko tai, kad ryte atsikėlei ir jau esi darbe. Darbą baigei – jau namuose. Maistas, virtuvė, lova, viskas po ranka. Nėra to streso – ryte anksti keltis, belstis į darbą, laukti pietų pertraukos, po darbo vėl namo ir dar kaip kokio išganymo laukti savaitgalio. Jei yra noras, galima rasti laiko ir pasportuoti.
Svarbu neverkti, koks aš nelaimingas, uždarytas būdoje, o tiesiog išeiti ir pasivaikščioti. Atbuvus kadenciją, viršininkas žadėjo duoti porą-trejetą savaičių išeiginių. Bus galima neskubant susitvarkyti visus reikalus ir pailsėti.
Kai dirbau Lietuvoje, tam, kad susitvarkyčiau kokius reikalus, reikėdavo prašyti išeiginės arba tiesiog nusimuilinti iš darbo, nes savaitgaliais nei gydytojai, nei įstaigos nedirba.
Patiko tas darbas. Paprašiau viršininko padirbėti ilgiau nei šešias savaites, kad vėliau galėčiau grįžti žmonos gimtadieniui. Jokių problemų, bet paprašė parašyti žinutę. Parašiau – viršininkas patvirtino ir pratęsiau kadenciją, nes kažkokio nuovargio nepajutau.
Jei stogas papuvęs, ir namuose pavažiuos
Nuotaika darbe dar daug priklauso ir nuo kolegų. Važinėjame tais pačiais maršrutais ir savaitgalius dažnai leidžiame nuolatinėse vietose. Vairuotojų bendravimas ir tarpusavio santykiai daug priklauso nuo bendros atmosferos įmonėje.
Jei viskas normalu, tai ir darbuotojai tarpusavyje geriau sutaria, mažiau vienas kitam kiša koją. Jei įmonėje yra problemų ir TRV susitikę šneka, koks anas blogas, kaip anas apgaudinėja, kas ką pasakė, kas ką paskundė.... Nemalonu klausytis.
Įmonėje, kurioje įsidarbinau, bent jau kol kas didelių nusiskundimų negirdėjau, bet vieną savaitgalį prie mūsų stalo prisėdo aktyvistas – toks provokatorius. Pirmiausia užsipuolė mane ir paklausė, kodėl aš dirbu taip ilgai. Kad vairuotojams stogas nepavažiuotų, juk profsąjunga pasirūpino mobilumo paketu ir privalome namo grįžti kas keturias savaites.
Jei stogas papuvęs, tai ir namuose sėdint pavažiuos. Mano stogas tvirtas ir būnu tiek, kiek man reikia. Taip atsikirtau. Aktyvistas išvadino mane viršininko pakaliku ir ėmė agituoti, kad eitume ieškoti viešbučio, nes jame geriau pailsėsime.
Vienas kolega atkirto su humoru: neva, kam mums kažkokiame viešbutyje svetimas muses maitinti, mes geriau vilkikuose savas, prijaukintas maitinsime, bus garantija, kad kokios ligos namo neparvešime.
Aktyvistas vis niekaip negalėjo nenusiraminti. Kaip būtų tyčia nusamdytas. Atsibodo man jo kalbos, nuvariau nuo mūsų stalo. Atsirado mat veikėjas, pradės mums reguliuoti, kaip, kur, su kuo miegoti, kada ką valgyti ir kada namo keliauti.
Kas labai nori – tegu eina į tuos viešbučius, o man ir vilkike gerai. Yra viskas – šaldytuvas, maistas po ranka, kondicionierius, apšildymas, savi puodai, šaukštai ir, svarbiausia, sava patalynė. Mes ne darželinukai, patys galime nuspręsti, kas mums patogiau – viešbutis ar kabina, keturios ar dešimt savaičių.
Jei kurio vairuotojo stogas papuvęs – jokie Briuselio paketai neišgelbės. Veikėjas, nesulaukęs mūsų kompanijos palaikymo, nuėjo užsieniečiams savo tiesas aiškinti. Prie mūsų nedrįso ateiti. Jaučiu, kad truputį per grubiai išvariau vaikiną, nes po kelių dienų patyriau nemalonumų. O tiesa ta, kad jeigu kažkam negerai padarei, tai ir tau koks nors negerumas anksčiau ar vėliau ateina.
Tą bjaurią naktį nuo mano burnojimo turėjo žagsėti aktyvistas ir tos profsąjungos su savo draugais Briuselyje. Labai piktas buvau.
Įsilaužimas su peiliu
Iš visų Europos Sąjungos valstybių, kuriose teko apsilankyti per pirmą kadenciją, labiausiai patiko Prancūzija. Puikūs keliai, nedaug kamščių, didelės ir apšviestos aikštelės, tualetai, o kai kuriose – nemokami dušai. Važiuok, stovėk, ilsėkis ir jokio streso.
Tokioje vienoje gražioje aikštelėje sustojau nakvynei. Šaldytuvas buvo išjungtas ir nebirbė. Pats tyliai miegojau ir kitiems netrukdžiau. Apie antrą nakties prispaudė reikaliukas. Drąsiai išlipau iš vilkiko. Tai buvo visai neseniai, bet jau atsimenu kaip per atstumą.
Išgirdau gale priekabos tylius, prislopintus balsus ir pamačiau šešėlius. Nuėjau, o ten – du juodi siluetai baltame šaldytuvo durų fone. Galvojau, kažkokie nevalos šlapinasi ant priekabos bamperio. Jie manęs nepastebėjo.
Aš jiems piktai sušukau, paklausiau, ką čia daro. Jie iš netikėtumo nulėkė tarp priekabų. Avėjau įsispiriamas šlepetes, tai juk nesivysi.
Atsisukau į priekabos duris, ot, šūdas – varžtai išsukti, spynos nėra, spaudo nėra – čia tų dviejų darbas, įsilaužė į vilkiką! Atidariau duris, o ten dar vienas vyras prie paletės tupi. Nesitikėjo pamatyti manęs – pašoko ir žiūri išpūtęs akis.
Surikau ant jo, kad dingtų, tas vikriai iššoko lauk. Atsidūrė tarp atvirų durų, kurias už krašto laikiau, priekabos galo ir manęs. Lengvai būčiau pasiekęs trenkti, bet tas atkišo peilį.
Kelias akimirkas vienas į kitą žiūrėjome. Aiškiai mačiau jo lakstančias akis. Nesu apmokytas, kaip elgtis tokiais atvejais, bet ir neatsitraukiau.
Nedrįso plėšikas bakstelėti. Vikriai niurktelėjo pro durų apačią ir dingo. Įlipau į priekabą. Viena dėžė prapjauta, porą dėžučių išimtų, bet netikėtai užkluptas nespėjo išsinešti. Va tada mane suėmė tikras pyktis.
Čia, viduryje nuostabios Prancūzijos, keturių muškietininkų tėvynės, gražioje ir švarioje aikštelėje lyg savo namuose siautėja plėšikai. Nieko nebijo. Nei apšviestos aikštelės, važiuojančių mašinų, netoliese esančio kolonėlės pastato – nieko. Ir dar man peilį po nosim kiša. Net baisiausiame sapne nesapnavau, kad senosios demokratinės Europos viduryje gali dėtis tokie dalykai. Netikėjau kolegų pasakojimais, o dabar savo akimis pamačiau Euro aikštelių naktinį gyvenimą.
Kita stotelė – Anglija
Kai pyktis atlėgo, paskambinau viršininkui. Tas ramiai pasakė, kad ne aš pirmas, ne aš paskutinis. Jei nieko nepaėmė, sako, užsidaryk ir važiuok. Gavėją dėl pažeisto spaudo perspės, man nebus jokių problemų, – nuramino.
Bet iki paryčių negalėjau nusiraminti., nors imk ir pats su kuoka sėdėk priekaboje. Gerai, kad reikėjo važiuoti po kelių valandų. Vis per veidrodžius žiūrėjau ar neateina plėšikai. Dieną susiradau statybinių reikmenų parduotuvę, nusipirkau varžtus, susukau, uždėjau savo spaudą, spyną užkabinau aukščiau ir nuvažiavau atiduoti krovinio.
Viršininkas buvo teisus. Gavėjas nė pusės žodžio nepasakė dėl naujo spaudo, perpjautos dėžės ir nieko neįrašė į važtaraštį. Matyt, jau pripratę prie tokių cirkų.
Nusiraminimui viršininkas pasiuntė mane į Lenkiją. Lenkija – kaip savi namai. Pagyrė už gerą darbą, kitą dieną pervedė pinigus už varžtus ir pasakė, kad iš Lenkijos teks važiuoti į Angliją.
Į Angliją tai į Angliją. Nesu baugus nuvažiuosiu ir Karališkąją salą. Apie ją daug esu girdėjęs, bet noriu savo akimis pamatyti kiek tose kalbose tiesos, o kiek – pasakų.
Kai nuvažiavau į vietą, kur vėl pakrovė krovinį, draugai lenkai įleido nakvoti į įmonės teritoriją, o kai mašina saugiai pastatyta, tada galima ir pasivaikščioti. Ryte prisipirkau pigaus lenkiško maisto, pigiai pavalgiau ir ką tik iškeliavau į Angliją. Tikiuosi, daugiau vagysčių nebus!
