Įmonė, kurioje darbavausi, nusprendė pabandyti laimę užsienyje. Kadangi buvau vyriausias amžiumi, susitupėjęs, užsisėdėjęs vienoje vietoje ir aprimusiomis hormonų audromis, vadovai nusprendė, kad tiksiu pereiti į naują skyrių. Sutikau.

Užkabino žvilgsnis

Pervedė į naują skyrių ir prieš išvykstant susėdome susipažinti bei pasitarti. Nuo pirmų pasitarimo minučių stipriai pradėjo reikštis vienas būsimas mano kolega. Žinodamas tik tašką žemėlapyje, kur bus naujas įmonės filialas, dėstė nuomonę taip, lyg stovėtų jos kieme ir viską žinotų. Porą kartų pareiškiau savo nuomonę, bet buvau netaktiškai jo nutildytas ir pasodintas į vietą.

Girdėjau kalbas, kad jis pasipūtęs, arogantiškas karjeristas, geras savo srities specialistas ir savininko draugas, bet tai manęs per daug netrikdė. Būsime toli venas nuo kito: jis Lietuvoje , aš – užsienyje, taigi, nesusimušime, o su laiku gal ir apsitrinsime.

Kas kita buvo jauna moteris, sėdinti kitoje stalo pusėje. Dažniau nei derėtų žvilgtelėdavau į ją, o kelis kartus ir nevalingai įsispitrijau. Ji nesutriko, akių nenuleido ir atsakė tokiu pat dėmesingu žvilgsniu. Direktorius taktiškai padarė bendrą pastabą: „Prašau nesiblaškyti, susikaupti.“

Netrukus gavau ir pastabą, skirtą man: „Dar turėsi progos susipažinti ir pabendrauti su mūsų apskaitininke, o dabar susikaupk, klausyk ir aktyviau dalyvauk pasitarime.“

Susikaupiau, dalyvavau, bet prieš akis vis iškildavo apskaitininkė. Negaliu pasakyti, kad ji – ypatinga gražuolė, bet mano dėmesį labai traukė jos akys, turinčios nežymius azijietiškus bruožus, ir tvirtas, griežtas balsas. Mačiau ją pirmą kartą, bet neapleido jausmas, kad tą balso toną esu jau girdėjęs, o į tas akis yra tekę žiūrėjęs iš labai arti. Bet rimti pokalbiai rimtame posėdyje trukdė prisiminti, kur ir kada.

Įsitaisiau darbe priešą

Direktorius buvo teisus. Prieš išvykstant turėjau progos susipažinti su moterimi artimiau. Gerą valandą bendravome vieni du ir vėl jos akys kaip magnetas traukė mano žvilgsnį, o aiškus, tvirtas balso tonas vertė pasijusti mokinuku.

„Kažkas ne taip?“ – paklausė, įduodama pluoštą įvairių popierių.

„Ne, viskas puiku, tiesiog jūs labai graži “, – atsakiau kiek sutrikęs ir atsisveikinęs išvykau į naująjį filialą.

Naujoje vietoje, – kaip tikrame kare, o kare kaip kare, visko būna. Skaudžių įvykių, nuostolių, nesupratimų, barnių, bet bendromis jėgomis po truputį stūmėmės į priekį. Nepavyko rasti bendros, draugiškos darbinės kalbos su savo kolega. Neabejoju, jei būtume sėdėję prie vieno stalo, būtume pradėję mėtytis kavos puodeliais. Direktorius tai pastebėjo ir tyliai viską sutvarkė.

Perskirstė pareigybes, atsakomybes, darbų barus ir mūsų bendravimas apsiribojo iki minimumo. Iš savo patikimų informatorių žinojau, kad kolega tai labai skaudžiai priėmė – taip įsitaisiau krūmuose tupintį priešą. Puikiai žinojau vienos kitos man pakištos kiaulystės autorių ir kartais atsakydavau tuo pačiu. Tos kiaulystės neturėjo didelės įtakos darbo procesui, buvo daugiau asmeninio pobūdžio, bet nemalonios ir keliančios papildomų rūpesčių.

Po direktoriaus reformos gavau daugiau savarankiškumo, prisidėjo papildomų darbų, popierizmo, bet atsirado galimybė nuolat bendrauti su apskaitininke, kurią darbų įkarštyje buvau ir primiršęs.

Gražiausia darbo draugystė

Nors kartais ji griežtai mane pabardavo už netvarkingas ataskaitas, įveltas klaidas, bet rasdavome laiko pabendrauti ir maloniomis, nedarbinėmis temomis. Greitai mūsų bendravimas ir santykiai tapo šilti, draugiški, bet tik darbo valandomis. Ji griežtai paprašė, kad jeigu nėra rimtos problemos, neskambinčiau ne darbo valandomis. Šventai vykdžiau tą nurodymą.

Kas kartą, grįždamas trumpam iš komandiruotės, parveždavau nedidelių lauktuvių jai. Ir buvau vienintelis, kurį ji biure apkabindavo, apsikeisdavome draugiškais bučiniais. Kas kartą po tokio mielo susitikimo vėl kankindavo mintis „kur aš ją mačiau“.

Didžioji dalis dokumentacijos keliaudavo internetu, bet kai kurių popierių jai reikėdavo originalių. Tai nebuvo problema. Kiekvieną penktadienį kas nors iš kolegų vykdavo namo ir pirmadienį pristatydavo siuntą, o aš su nekantrumu laukdavau jos skambučio su pastabomis ar pagyrimais.

Kuo toliau, tuo ji labiau mane traukė, bet vien nuo minties apie kavos puodelį ne darbinėje aplinkoje ar intymesnius santykius išmušdavo šaltas prakaitas. Nemanau, kad tam būtų trukdęs amžiaus skirtumas, juk senas arklys vagos nepagadins, bet kažkas kitas laikė net nuo pabandymo užmegzti tarnybinį romaną.

Ilgam įstrigę žodžiai

Vieną pirmadienio popietę sulaukiau jos skambučio. Po šalto labas griežtai paklausė, kodėl grįžęs kolega neparvežė popierių. Iš balso supratau, kad ji labai prastos nuotaikos. Penktadienį buvo šiokių tokių problemų, papildomų darbų, tiesiog nespėjau suruošti ir įduoti. Kitą pirmadienį parveš, – pasakiau. Bandžiau ramiai teisintis.

„Man nerūpi tavo rūpesčiai, man reikia tų popierių“, – atkirto piktai ir prasidėjo piktas monologas, apie tai, kaip mes nieko neveikiame, nesugebame be klaidų užpildyti popierių ir t.t. Buvau pastebėjęs, kad ji, kaip ir aš, nuotaikos žmogus. Stengdavomės vienas kitam to nedemonstruoti, bet šį kartą piktos emocijos liejosi per kraštus.

Nesusivaldęs atkirtau: „Tu man į dukras tinki, o varai ant manęs kaip ant kokio mažvaikio!“

Keletą akimirkų tvyrojo mirtina tyla.

„Jau geriau būti gandro per langą įmestai, negu padarytai tokio vyro, – atkirto ir griežtai pridūrė dar. – Nežinau kaip, bet vėliausiai penktadienio rytą popieriai turi būti ant mano stalo. Aš nesiruošiu prie jų sėdėti savaitgalį. Viskas“, – nukirto kaip kirviu.

Išlėkiau iš biuro kaip iš gaisro. Nulėkiau į vietinį nedidelį pašto skyrelį. Per vėlu. Artimiausias DHL skyrius – už 40 km. Nulėkiau, spėjau priduoti ir gavau patikinimą, kad siunta laiku bus vietoje. Lengviau atsikvėpiau ir grįžau į darbą.

Visą vakarą nedavė ramybės pokalbio metu pasakyti kažkokie svarbūs žodžiai. Manau, daugeliui būna – išgirsti kažką svarbaus, bet užmiršti. Žodžiai, frazės sukasi kažkur galvoje, žinai, kad jie svarbūs, reikšmingi, bet negali prisiminti. Tik vėlai vakare, atslūgus darbiniai įtampai, aiškiai išgirdau tuos žodžius „dukra, tėvas, gandras“ ir prisiminiau, kur girdėjau tą balsą ir kur mačiau tas akis.

Nepažįstamoji iš praeities

Tiksliai prisiminiau metus, metų laikotarpį, mėnesį ir vietą. Prieš 35 metus mūsų miesto pakraštyje pastatė didelį pramoninį kompleksą. Tai laikais maršrutinių autobusiukų nebuvo, o maršrutinis miesto autobusas į tą miesto pakraštį kursuodavo retai. Kartais tekdavo nuvažiuoti į tą „Kamčiatka“ vadinamą rajoną, o grįždamas ką nors paveždavau iki miesto.

Tą kartą išvažiavau vėlai. Ruduo, lietus, vėjas, o menkai apšviestoje autobusų stotelėje stovi susitraukęs, užsimaukšlinęs kapišoną vienišas žmogus. Pavėlavo į autobusą. Net negalvodamas stabtelėjau ir pasiūliau pavėžėti. Tik jam įsėdus iš rūbų ir šalto „labas“ supratau, kad tai moteris. Visą kelią ji sėdėjo tuo kapišonu ant galvos ir kaleno dantimis.

„Labai sušalote, sakykite adresą, parvešiu iki namų“, – pasiūliau. Burbtelėjo adresą ir iki pat namų nepratarė nė žodžio.

„Aš šiandien viena, gali užeiti“, – tarė ne tiek prašančiu, kiek įsakmiu tonu, kai sustojau prie jos laiptinės. Buvau jaunas, nevedęs, tai nuėjau paskui. Lyg iššūkis. Neapsirikau. Simpatiška, truputį vyresnė moteris, nežymiais, vis dar prasimušančiais iš protėvių azijietiškais veido bruožais. Labiausiai protėvių genai atsispindėjo akyse. Prisimenu karštus bučinius, akis ir tvirtą balsą.

Tiek lovoje, tiek prie stalo ji vadovavo tvirtai ir profesionaliai. Kai griežtai pasakė eiti namo ir kitą vakarą atvažiuoti pas ją konkrečiu laiku, įvykdžiau tai. Po antro ar trečio vakaro vėl gavau konkretų nurodymą – daugiau neatvažiuok. Po to jos daugiau nebesutikau, o nekviestas nedrįsau užeiti.

Pasidėjau prieš save veidrodį, išsitraukiau iš sistemos kolegės nuotrauką, išsididinau ir pradėjau ieškoti pažįstamų bruožų. Čia kaip su liga. Kuo daugiau nagrinėji, tuo daugiau jos bruožų savyje randi. Amžius atitinka. Akys nekelia didelių abejonių, kad tokios pat, kaip jaunystėje sutiktos moters. Nosis – panaši. Lūpos, ausys, veido forma, net spuogas ant kaktos kaip mano. Liaudiškai pasakius – visur kyšo mano ausys.

Bet jei užsiciklini, tai tą kažką visur ir matai, nors to gal visai ten nėra. Stop. Gana, sudrausminau save. Kažkokia nesąmonė. Gerai, kad ji moteris, tai po ilgo nagrinėjimo bučiau joje pamatęs savo kloną. Baigiau nagrinėjimą ir nuėjau miegoti.

Naujienos – ne mažos

Popieriai ją pasiekė laiku, viskas stojo į senas vėžes, bet stengiausi būti kruopštesnis, kad neišprovokuočiau naujos pykčio bangos. Bendraudamas pradėjau labiau jaudintis, jaučiausi lyg prasikaltęs vaikas ar nusidėjęs tėvas, nors gal tai buvo labiau sutapimas ar įsitikinimas.

Netrukus atvyko direktorius. Jis labai protingas ir taktiškas vadovas. Išvykdamas lyg tarp kitko pasakė: „Nuo ateinančios savaitės bus pokyčių. Tavo kolega ir „geras draugas“ bus visų čia esančių, taip pat ir tavo, viršininku. Ambicijas ir priešiškumus teks padėti giliai į stalčius, nes įmonės reikalai svarbiau už jūsų asmeninius nesutarimus.“

„Bandysime“, – atsakiau, pats nelabai tuo tikėdamas. Oro uoste pasakė dar vieną naujieną.

„Grįžęs savo draugei nerodyk didelių jausmų, nes tavo tiesioginis viršininkas gali įsmeigti šakutę į nugarą“, – pasakė. Ši informacija buvo ne šakutė, o visa šakė į nugarą.

Kai mano „mėgstamas kolega“ prisistatė, iš tono supratau, kad reikia ieškoti kitos darbo vietos. Na, darbas kaip darbas, bet niekaip negalėjau suvokti, kaip mano draugė, gal net dukra, galėjo susikukuoti su tuo žmogumi. Galvojau, kad direktorius pajuokavo, bet netrukus informatoriai patvirtino ir pasakė, kad nusimato vedybos.

Vakarėlyje vienas tarp poros

Grįžęs ignoravau direktoriaus perspėjimus, vėl šiltai apkabinau ir draugiškai pabučiavau savo draugę. Jaučiau ž, kaip prie kito stalo sėdintis jos mylimasis paleido man į nugarą tuziną šakučių. Tai buvo mano nedidelis kerštas už jo viršininkavimą.

Nežiūrint asmeninių nesutarimų darbai judėjo, įmonė plėtėsi, o mūsų apskaitininkė išėjo į dekretines atostogas. Tuo metu ir aš jau buvau tvirtai apsisprendęs pakeisti darbo vietą, tik laukiau tinkamo momento ir naujo pasiūlymo.

Pagaliau direktorius rado atliekamų lėšų ir surengė nedidelį vakarėlį prasiplėtusiai administracijai. Nenorėjau eiti, bet jis vėl taktiškai užsiminė, kad vakarėlyje dalyvaus mano viršininkas su žmona. Vien dėl to pasiderinau grįžimą ir atėjau į vakarėlį.

Turime auksinį direktorių, kuris puikiai susigaudo ne tik darbiniuose reikaluose, bet ir žmonių jausmuose. Administracija nedidelė apie 15 žmonių. Pusė vyrų, pusė moterų. Paprastai moterys sėdi savo stalo pusėje, vyrai – savo, bet man paskyrė išskirtinę vietą. Nepasodino prie vyrų, o pasodino šalia mano draugės ir jai teko garbė sėdėti tarp manęs ir savo vyro.

Vakarėlis kaip vakarėlis. Moterys savo pusėje vedė savo pokalbius, vyrai savo, o aš buvau kaip tarp dangaus ir žemės. Į moterų pokalbius kištis neetiška, nuo vyrų skyrė mano draugė, truputį susierzinęs jos vyras, tai retai įsikišdavau į vyriškas diskusijas. Nesijaučiau nieko blogo padaręs, tai bendravau su viršininko žmona ir rūpinausi, kad jai nieko netrūktų.

Suvokus, nupurto šiurpas

Ji turėjo netrukus gimdyti, aiškiai matėsi pasikeitimai tiek bendravime, tiek išorėje, bet akys išliko nepakitusios. Paklausti apie jos tėvus nedrįsau. Tikriausiai bijojau nusivylimo arba savo įtarimų patvirtinimo. Kai jos mylimasis išėjo parūkyti, juokais pasiūliau išgerti bruderšaftą – taurės kėlimas su bučiniu. Ji sutiko nė nemirktelėjusi. Daugių daugiausia tikėjausi draugiško bučinio į skruostą, bet pasibučiavome taip saldžiai, kaip bučiuojasi du vienas kitam patinkantys ir neabejingi žmonės.

Taip, tai ji – moteris iš mano jaunystės, – galvojau, žiūrėdamas į jos akis ir traukdamas į save jos bučinio saldumą. Labai norėjosi pakartoti, bet susivaldžiau. Nežinau, ar jos vyras matė, bet kartu rūkę ir prie stalo sėdėję kolegos tai tikrai matė, o jei pamatė vienas, tai sužino visi. Tą vakarą visa prasme pajutau pasakymo „tas saldus žodis – kerštas“ esmę. Tiek bučinyje, tiek visą vakarą man skirtame dėmesyje. Tegul dabar kankinasi anas vyras, galvodamas kaip jo žmona mane bučiavo – kaip dukra ar kaip meilužė.

Ateityje informatoriai pranešė, kad ji susilaukė dukros. Labai norėjosi pažiūrėti, ar mergytėje išliko tos nuo prosenelių persiduodančios akys, bet nedrįsau aplankyti. Nenorėjau aštrinti ir taip iki kraštutinumų paaštrėjusių darbinių ir asmeninių santykių su jos vyru.

Kartą vienoje man skirtoje siuntoje radau nedidelį baltą voką be jokio užrašo, o jame – paprastą geltoną popieriaus lapelį su truputį į kampučius siaurėjančiomis akimis ir šypsena. Net neabejojau, kad tai – jos linkėjimai man. Įdomu būtų žinoti tiesą, ar yra mano kraujo šioje nuostabioje moteryje ir jos dukrelėje. Bet ar verta? Kokie jausmai apims, jei paaiškėjusi tiesa bus ne tokia, kokios tikėjaisi? Juo labiau nežinau, kokios tiesos labiau norėčiau. Ar gali taip saldžiai bučiuoti ir mielai šypsotis dukra? Net šiurpas nupurtė.

Manau, geriausias sprendimas palikti tą temą neužbaigtą. Šiaip taip susikaupiau ir užbaigiau paskutinius darbus. Tai buvo mano paskutinė darbo diena toje įmonėje.

Nuo lemtingo vakarėlio daugiau jos nemačiau ir neieškojau galimybių susisiekti. Informatoriai pranešė, kad jų šeima – kaip šeima, viskas normalu, tačiau namuose viskam vadovauja ji. Malonu žinoti.