Dabar galiu pasakyti, kad labai ją myliu ir mes puikiai sutariam. Ji yra puiki močiutė, puiki mama, puiki žmona. Tiesa, gyvenam kiek tolėliau ir bendrauti netenka labai dažnai – dėl to ta meilė tik stipresnė. O ir aš esu jau subrendusi, į tam tikrus anytos bruožus nebekreipiu dėmesio.
Laišką nusprendžiau parašyti dėl to, kad mano dukra neseniai susipažino su savo vaikino mama. Susipažinus matyt buvo koks nesuėjimas, kad ji manęs paklausė, ar ir man teko kada susidurti su kokiais nors nesusipratimais. Manau, teko visoms moterims, kurio buvo marčios ir kurios tapo ar taps anytomis.
Pasidalinsiu – vieno žmogaus patirtis gali būti atradimas kitam, kad jis ne vienas.
Po vestuvių su vyru kelis metus teko pagyventi su anyta. Dabar tuos įvykius prisimenu su juoku, tačiau tuo metu juokinga nebuvo ir jos elgesys labai dalykų erzino.
Daugelis susidūrė su tuo, kad visada anyta viską žino geriau. Mano atvejis nebuvo išimtis. Ypatingai tam tikri net minimalios kontrolės dalykai.
Jei kepdavom blynus, mano iškeptų blynų ji nevalgydavo, nes aš dėdavau pirmiau miltus, o po to – kiaušinį. Ji kepdavo tuos pačius blynus, tik ingredientus į tešlą dėdama kitokia tvarka.
Išvis ką pagamindavau, anyta sakydavo, kad to nevalgo – nesvarbu, ar tai būtų paprasta sriuba ar koks, kaip ji sakydavo, „mandras“ kepsnys.
Vieną kartą sau ir vyrui paruošiau salotų (ji sakė pavalgiusi anksčiau ir nesanti alkana). Kai mes jau sėdom prie stalo, ji priėjo, skersu žvilgsniu pažiūrėjo į mūsų dubenis ir nusistebėjo: „Ir jūs šitą valgysit? Ir čia atseit sotu, skanu?“
Iki dabar menu, ta pastaba prie vakarienės man peržengė ribas. Daug pergyvenimų turėjau, ir ašaras naktį braukiau, galvodama, kad gal nesu vyrui pakankamai gera žmona.
Nesueidavom ir kai džiaustydama skalbinius nedarydavau kaip ji ir nepurtydavau drabužių. Manydavau, koks skirtumas, vis tiek jie kabo ant virvės. O anytai ne – išpurtyk, kitaip kaip neskalbti.
Jau nekalbu apie pamokymus, kaip auginti vaikus: nešioji per daug, supi per stipriai, maitini ne taip. Sykį kai mažylis ilgai migdėsi, ūbavo ir verkė, gal skaudėjo dygstantį dantuką, o aš nešiojau ant rankų, ji kitą dieną man paburbėjo, kaip ne ta pozicija vaiką nešiojau.
Be abejo, kad jaunystėje įsižeisdavau ir nubraukdavau ašarą. Skųsdavausi vyrui. Skųsdavausi tol, kol šiam trūko kantrybė ir vieną kartą jis pasakė: „Tu nebūsi kaip ji, nes esi skirtingas žmogus. Jei stengsiesi supanašėti – negyvensiu, nes vieną mamą aš jau turiu.“
Po šių žodžių nusiraminau ir į viską pradėjau žiūrėt su humoru.
Jei anytai neskanu bulvės, sudėtos lėkštės pakraštyje, tegul susideda į vidurį. Tegul daro viską ko jai reikia. Kai tą pradėjau taikyti ir žiūrėdama į viską su humoru nereaguodavau atgal, anyta pakeitė savo požiūrį.
Tą patį patariau ir savo dukrai, patariu ir kitoms, kurios kariauja su savo anytomis. Bandyti pakeisti žmogaus nereikia, o priimti jį su jo keistenybėmis kartais net visai smagu.
