Pokyčiai dėl viruso: vaikai nešios apsisaugojimo priemones, kai kuriems pamokos gali vykti netradiciškai, kiti bijo prie grįžimo mokytis nuotoliniu būdu (ar laukia to).

Taip pat mokslo metai kitokie ir dėl daugelio mūsų naujo suvokimo, ir naujai įvertinamo mokytojo darbo. Per karantiną pamatėme, koks visgi mokytojas vaikui yra reikalingas ir svarbus. Supratome, kad galbūt dažnas tą profesiją nuvertiname ir nejaučiame dėkingumo.

Niekada ir aš nebuvau šios profesijos gerbėja, nes teko per gyvenimą sutikti negerų mokytojų, kurie paliko negražius prisiminimus.

Tačiau išvydus vieną savo buvusią mokytoją, kurią labai vertinau ir mylėjau, net suskaudo. Ji visą gyvenimą labai mylėjo mokinius, niekada balso nekėlė, širdinga specialistė. Bet gyvenimas pasisuko ne į poilsį kruize, kaip galime išvysti plakatuose besilinksminančius senolius.

Per televiziją vieno interviu metu laidos vedėja papasakojo apie savo mokytoją, dabar renkančią pajūryje butelius. Tas epizodas nuliūdino, taip neturėtų būti. Kiekvienas žmogus pats renkasi, bet vis tiek.

Apsilankiau vienoje įstaigoje dėl rašto reikalų, rudenėja, buvau su striuke. Striukę nutariau pasidėti rūbų saugykloje. Paduodama striukę pastebėjau į mane žvelgiančias labai pažįstamas akis. Tą akimirką net sutrikau, kol supratau, tą mano paltą ima mano mokytoja.

Tokioje vietoje nesitikėjau jos išvysti. Nejučiomis nustebusiai paklausiau, ką gi ji čia veikia. Atsakė, kad prisiduria prie pensijos, nes ši labai maža.

Mokytoja mokykloje dirbo apie 40 metų. Ji buvo tokia visų vaikų mylima, kad kiekvienas per pertraukas varžydavosi, kuris koridoriuje pribėgs pakalbinti ją pirmas ar valgykloje atsisės šalia per pietus. Jos pamokos būdavo pačios laukiamiausios.

O dabar šis žmogus, kuris atidavė tiek jėgų ugdant ir mokant vaikus, kuris atidavė visą savo gyvenimą ir jaunystę, priverstas pensijoje dirbti nekvalifikuotą darbą. Nes kitaip neišgyvena.

Ar tokia turi būti ori senatvė pedagogės, kuri išleido į gyvenimą ne vieną dešimtį žmonių? Kodėl valdžia randa pinigų ginklams, kaukėms ir net nereikalingiems pirkiniams, o aprūpinti žmogaus, mokytojo iš didžiosios M, pragyvenimu baigus darbą ir už visus jo sumokėtus mokesčius – negali?

Kartais ir mes patys be reikalo keikiame mokytojus, daug iš jų reikalaudami, kartais įžeisdami.

Po šio susitikimo pasidarė liūdna, pagailo išties savo profesiją mylėjusio ir jai atsidavusio žmogaus. Juk atvedam pas mokytojus savo vaikus, mokytojai (jeigu geri) padeda tėvams paruošti vaikus gyvenimui, siekti svajonių, įgyti žinių ir profesiją.

Tačiau atgalinio ryšio šiems žmonėms dažnai nesuteikiame. Kartais pamirštame net padėkoti. Tad dėkoju visiems mokytojams, jūsų darbas tikrai labai sunkus ir reikalaujantis kantrybės.

Gerų mokslo metų ir tikimės, kad kažkada sistema pasikeis į gerą ir mokytojo profesija bus vertinama ir gerbiama.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (121)