Gal aš irgi taip galvočiau, jei su tokia pat problema nebūčiau susidūrusi. Per ją praradau savo šeimą. Skirtumas tik tas, kad viskas įvyko prieš daugiau kaip 10 metų ir vyras nedirbo policijoje.
Pavydėti sau neleidau
Su vyru susituokėme jauni. Buvom įsimylėję ir svajojom gyventi amžinai kartu, auginti vaikus, statytis namus. Ir gyvenom mes gražiai, kūrėme ateities planus... Iki tol, kol vyras pakeitė darbą.
Naujasis darbas buvo pamaininis, kartais išpuldavo dirbti ir naktimis. Nebuvo jokių problemų, jeigu ne viena moteris.
Pradėjęs dirbti vyras netrukus ėmė pasakoti apie labai paslaugią savo kolegę, kuri ir darbe padeda, ir per pietus maisto atneša, yra labai maloni ir draugiška. Buvau jauna, tuo metu klausantis kiek plūstelėjo pavydas – ko kažkokia moteris lenda prie mano vyro? Tačiau vyrą mylėjau, pasitikėjau ir stengiausi įkyrias mintis vyti lauk.
Ji buvo visur
Bėgant laikui, ta draugystė su kolege persikėlė į kitą lygį. Prasidėjo skambučiai vakarais: paskambina jau po darbo pasitarti apie kitos dienos reikalus arba primena, ką kitai dienai padaryti. Iš pradžių. Paskui pokalbis užsitęsia, plepėjimas...
Prasidėjo ir prašymai padėti buityje, nes ji buvo vieniša. Jeigu užuolaida nuo karnizo krenta, jeigu vanduo tualete nenusileidžia ar reikia pervežti sunkų baldą – kreipiasi į mano vyrą, juk draugai vienas kitam padeda.
Prie visko prisidėjo ir pramogos: darbo vakarėliai, vasaros metu – išvykos, o per vyro gimtadienį ji net apsilankė mūsų namuose.
Tuo metu jau nebuvau labai rami ir ramiai nusiteikusi. Atrodė, kad ta moteris lyg tyčia atsidurdavo visur, kur būdavome mes. Jei vaikščiodavome turguje, būtinai ją susitikdavom, net per mišias bažnyčioje, linkit visiems ramybės, atsisukus kartą už nugaros buvo ji! Mane jau pačią pradėjo persekioti mintys apie ją. Nesitikėjau, kad būna tokių atkaklių. Tokių... žinote.
Nuojauta – ne be reikalo
Tuo metu ir vyras pradėjo jos vengti ir atvirai man skųstis, kad turbūt ji nori kažko daugiau nei tik kolegiškų santykių. Tačiau nesiryžo pakeisti gero darbo. Prasidėjo konfliktai tarp manęs ir vyro.
Taip tęsėsi net kelerius metus... Dabar man skamba vienaip, tuo metu atrodė kitaip. Net kelerius metus su užbangavimais – daugiau, mažiau – truko jos bandymas kuo daugiau bendrauti, jo vengimas... Nebuvome tikri, ar ji tikrai kažko nori, ar tiesiog yra perdėm draugiška. Kol bendra pažįstama neišdavė tikrųjų vyro kolegės tikslų.
Ji man pasakė: „Saugok vyrą, nes ta nusiteikus rimtai ir nepasiduos.“ Kad ir kaip stengiausi ir reikalavau, kiek kalbėjome gražiuoju ir piktuoju, su vyru ir netgi su ja pačia, kad ir kiek pastangų įdėta – šeimos išsaugoti nepavyko. Vyras net iš darbo pabaigoje išėjo, pakeitė darbovietę, bet vis tiek baigėsi blogai.
Vieną dieną vyras prisipažino, kad buvo neištikimas per darbo vakarėlį. Kad ir kaip stengėmės išsaugoti šeimą ir susitaikyti, visgi išdavystė yra išdavystė. Negalėjau to atleisti, tad teko skirtis. Prieš kelis metus sužinojau, kad vyras ir vedė savo buvusią kolegę, tad taip išėjo, kad palikau jį buvusiai varžovei.
Gal tai buvo meilė, o gal – tiesiog moters atkaklumas. Tad retai kada būna nuojauta be reikalo. Jeigu ji kamuoja, reiškia, yra dėl ko. Po tokių skaudžių išgyvenimų tvirtai žinau, kad paprastos draugystės tarp vyrų ir moterų nebūna arba būna labai trumpai. Todėl nereikia žmonų laikyti kvailomis paranojikėmis, nes moteriška nuojauta dažniausiai būna teisi.
