Vienoje salėje, kelių minučių pertraukomis, repetuoja kelios dešimtys žmonių: vaikai, paaugliai, jaunimas, vyresnieji, senjorai. Tempas didžiulis – kvėpuoja dūsta išsižioję, upeliais liejasi, tyška prakaitas.
O kas dedasi persirengimo kambariuose? Vėl visi kartu... Juk reikia spėti persirengti. Ventiliacija? Jos nėra – vienas kitas praviras langas tik šokių salėje.
Kaukės? Kam jos? Jos tik praeinant pro apsaugos darbuotoją, deja. Tik taip dauguma supranta. Atstumas? Kaip jį išlaikyti šokant poromis? O poros iš skirtingų šeimų...
Manau, būtinos kaukės! Ir taip, po smagių repeticijų, pasipila visi namo. Viešuoju transportu, pėstute, automobiliais, į šeimas, mokyklas, darbovietes, gatves, kavines.
Tikrai sunku tylėti, kai didžioji dalis nerimtai vertina dabartinę pandeminę situaciją (kaukės kitiems tik dėl praėjimo pro apsaugos postą, atstumo nesilaikoma – visos priemonės tik tuomet, jei valdžia įsakys priverstinai, ir vis tiek visiems bus blogai, kol nepričiups virusas kiekvieno asmeniškai).
Viešai plakami restoranai, medikai, švietimas, turizmas, o kas arčiausiai – ne.
Šokių kolektyvai, mokyklos pradėjo repeticijas, o dar pasiruošimas Sostinės dienoms.
Kodėl tiek žmonių lanko šokius? Vaikai nori – tėvai negali atsakyti, jaunimas – kaip gali atsisakyti, juk bus apkalbėti, vyresni bijo – nes bus pasmerkti, nebebus kur grįžti...
Padėtis be išeities? Argi? Ar būtina dabar pelnytis? Ar tokia rizika išsaugosim verslus, papildysime biudžetą? Esame pensininkų valstybė, o jaunimas jau dabar griebiasi už galvų, kiek finansinės naštos jų dar laukia.
Ar vėl kažkiek praregėsime tik kai būsime priversti?
