Žinau, ką kalbu, nes dirbu padavėju ir tiek kartų, kiek šią vasarą, dar nebuvau aprėktas. Žmonės, tai neteisinga, atsipeikėkit galų gale!
Ypač tai opu regionuose, kur turiu dirbančių prie ežero pažįstamų tai prisiklausau istorijų. Bet ir mūsų dideliame mieste to pilna.
Žmonės ateina į kavines ir pyktį ant Verygos išlieja ant padavėjų. Mes sakom gražiai: „Užsidėkit kaukes.“
Primenam, nes pačius tikrina, baudos gresia. Tie sudrausminti pradeda putotis, išlieja ant padavėjų. Mes kartojam: „Atsiprašom, čia ne mes sugalvojom.“
Senamiestyje ateina ponai gezai ir jų ponios antys didelėm lūpom į kavinę, nesideda kaukių ir rėkia ant mūsų, lyg būtų mūsų ši tvarka sukurta.
Pavyzdžiui, kas antrą stalą pažymime kaip rezervuotą, kad prie jo nesėstų žmonės ir išlaikytume atstumą. Žmonės turi palaukti, kol atsiras vietų, netelpa ir pyksta, kad jų neprileidžiam.
Arba nusiplešia kaukes ir šaukia: „Mes čia kitaip nebūsim, tu čia neaiškink.“ Dar jei išgėrę – atskira kalba, prasideda visas šokdinimas ir koliojimas.
Žmonės, palikit mus ramybėje. Ne mes sugalvojom, ne mum to reikia, ne dėl mūsų tas kaukes dėvite. Tiesiog leiskit dirbti savo darbą, o jeigu dabartinė padėtis sukelia nepatogumų – žinot, kam už ją padėkoti. Ir tikrai ne padavėjams.
