Mano dukrelei Ugnei šiandien – penkeri. Ji yra neįgali.

Mišrūs specifiniai raidos sutrikimai – viena iš diagnozių. Raidos sutrikimai reiškia, kad vaikas atsilieka, žodis „mišrus" papildo, jog atsilikimas pastebimas visur – kalboje, judesiuose/motorikoje, aplinkos ir aplinkinių suvokime, gebėjime mokytis.

Kalbant konkrečiais pavyzdžiais, tai jei jos amžiaus vaikai jau deklamuoja eilėraščius Kalėdų seneliui, Ugnė, paklausta kaip sako karvė, sako „mmmmm" („mū" pasakyti dar nepavyksta, nors mokomės to praktiškai kas dieną gerus trejus metus).

Jei jos bendraamžiai jau strikinėja ir daro salto batutų parke, Ugnė kol kas nemoka/nesupranta kaip nušokti žemyn nuo bet kokio žemiausio laiptelio.

Jei jos draugai jau dažo kiaušinius, karpo snaiges ir piešia namus, ji dar nemoka teisingai laikyti šakutės, pieštuko, nesupranta, kam skirtos tos žirklės – labai dažnai, lygiai taip, kaip daro kūdikiai, dedasi tokius daiktus į burną.

Jei kiti žino, jog bėgti į gatvę negalima, nes gali partrenkti mašina, kad negalima liestis prie ugnies, nes nudegins, Ugnė nežino nei kas tas partrenkimas, nei kas tas nudegimas, skausmas ar mirtis.
Jei penkiamečiai jau noriai mokosi aerobikos judesių, šokdami kartu su mamomis, Ugnytei pavyksta atkartoti tik vienintelį elementą iš dainelės „Du Gaideliai“ – tik tai, kaip „kepė debesėlis“. Ir tik tada, jei nuotaika gera. Ir taip, ji dar nesupranta kaip reikia išspjauti pastą iš burnos išsivalius dantukus, nors mato kaip šalia tai daro tėvai kasdien bent du kartus. Ji jums nepasakys, koks jos vardas, kiek jai metų, neatsakys į jokį jūsų klausimą, nepaims į rankas jūsų tiesiamos dovanėlės. Dar nežino kaip, nemoka, nesupranta...

Iš jos mokykloj šaipysis. Bet jei tai įvyks, aš būsiu laimingiausias tėtis pasaulyje. Nes tai reikš, kad ji lanko MOKYKLĄ. Labiau tikėtina, kad teks lankyti specialią mokyklą, nes atsilikimas nuo kitų vaikučių yra per didelis. Bet nereikia ir mokyklos, jau ir dabar žaidimų aikštelėse galima išgirsti vaikus kalbant, jog „ta keista mergaitė tik sėdi ir nečiuožia“ ir pan.

Mūsų jau nebekviečia į bendraamžių gimtadienius, šventes. Juk penkiamečiai jau kviečiasi draugus, jie jau patys „sudaro sąrašą“ ką nori matyti savo šventėje, o vaikai nuoširdūs, jie nemeluoja ir „iš reikalo“ nekvies. Juk kam kviesti mergaitę, kuri tau neatsako „labas“, kai į ją kreipiesi, kuri nemoka pasakyti tavo vardo, už kurią tau dovaną paduoda jos tėveliai, ir kuri sėdi ant grindų kampe ir žiūri į sieną, kurioje sukasi spalvelės ar tiesiog tupi musė tuo metu, kai visi likę vaikai įveikinėja įdomiausias užduotis su Spiderman‘u, Batman‘u, Raudonkepuraite ar kt.

Pastebėjome, kad ir patys į šventes nesiveržiame, nes kuo toliau, tuo darosi nejaukiau. „Bet iš pirmo žvilgsnio nepasakysi, kad kažkas blogai“ – žodžiai, lydintys mane nuo vaikystės, kai visi taip kalbėjo apie gražias, melsvas tėčio akis, kurios nieko nematė. „Bet iš pirmo žvilgsnio nepasakysi“ lydi mane ir toliau.

Ne, perskaičius šį tekstą nereikės juo dalintis, eit kažkur už kažką balsuoti ir rinkti „like‘ų“, net nereikės pervesti pinigų į kažkokią paramos grupę, kaip dabar populiaru. Vis dėlto, šis tekstas yra savanaudiškas. Šis tekstas – tai mano „vizitas pas psichologą“, šis tekstas – tai vienas „terapijos seansas“. Juk sako, jog išsikalbėjus (šiuo atveju – viešai „išsirašius“) palengvėja, o jei žinai, jog tave išgirs (perskaitys) bent keli žmonės, tikimybė „nuvažiuoti stogui“ sumažėja. O jis tikrai gali nuvažiuoti...

Labiausiai dėl to, kad aš nežinau atsakymų į daug klausimų – nuo paprastų, iki svarbiausių, sudėtingiausių. Ką sako daktarai, ką sako raidos ekspertai, kokios prognozės, kada pradės kalbėti? Tai dažniausiai užduodami klausimai, į kuriuos atsakymas vienas – nežinau. Ne, nežino, nei gydytojai, nei raidos ekspertai, nei googl‘as. Gal rytoj pagerės, gal po mėnesio, gal po metų, gal sulakus 25-erių, o gal ir niekada. Nežinau. Sveikų vaikų raidos lentelės aiškios – nuo tada pradeda vartytis, nuo tada šliaužioti, paskui atsistoja, pradeda kalbėti, dar vėliau ima atskirti jausmus ir t.t. Ugnės raidos lentelės rėžiai yra nuo rytoj iki niekada.

Aš nežinau atsakymo ir į daugelį jūsų paprastų klausimų: ko labiau norėjo – sesutės ar broliuko? Ar laukė sesutės, ar myli ją? Kuris žaislas ar rūbelis jos mėgstamiausias, kokia spalva gražiausia, koks filmukų herojus mėgstamiausias, ką nori gauti dovanų gimtadienio ar Kalėdų proga, ar laukia Kalėdų senelio? Nežinau, nes, jei atvirai, – ji net nelabai žino kas tas Kalėdų senelis.

Baisiausia, kai nežinai dėl ko ji pradėjo verkti – gal spaudžia batukas, gal per karšta, gal per šalta, gal nepatinka garsas, vaizdas, o gal jai kažką suskaudo? Ką skauda ir kur skauda ji nepasakys, neparodys. Nemoka, nesupranta. Va tada belieka tik bejėgiškai guosti ir viltis, kad greit praeis, nežinant kas iš tiesų vyksta.

„Aš esu laimingas, nes nieko nesitikiu“, – rašė V.Šekspyras. „Svarbu įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“, – sakė Keistuolių teatre. „O aš laimingas, nes matau stebuklus paprastuose dalykuose“, – sako Pliuška. Daugelis mane pažįsta kaip optimistišką, linksmą, pozityvų žmogų. Toks ir esu. Pamenu, man į akis buvo sakyta, kaip neapkenčiama optimistų – juk aplink pasaulis toks baisus, gyvenime patiriama tiek daug nesėkmių, susiduriame su tiek bėdų, aplinkiniai žmonės nuvilia, o čia kažkoks išsišiepęs, išsiiepęs, kaukę užsidėjęs optimistas bando apsimesti, kad viskas gera ir gražu. Ir aš tai suprantu. Suprantu, bet nepritariu. Juk aplink tiek daug stebuklingų dalykų! Ir aš laimingas juos pastebintis.

Ir iš tiesų – aš laimingas, kad turiu tiek daug mylinčių ir besirūpinančių giminių. Aš laimingas, nes turiu nuoširdžių, visad padėti pasiruošusių draugų. Aš laimingas, jog Ugnė savo darželyje yra apsupta profesionalių, ja besidžiaugiančiu ir besididžiuojančių specialistų, auklėtojų komanda. Aš laimingas, nes ji su šypsena atsisveikina, nuvykusi į darželį ir su šypsena pasitinka, pasiimant iš jo. Aš laimingas, kad turiu tokius supratingus kaimynus, kurie nepyksta ir nesiskundžia, kai Ugnė apsilanko pas juos pievoje „pavaikyti“ žolės pjovimo robotuko. Aš laimingas, nes ji duoda penkis to paprašius. Aš laimingas, nes ji puikiai valgo! Nėra išranki, tinka praktiškai viskas, o kartais apvalgo net ir tėtį. Aš laimingas, nes ji jau savarankiškai moka nueiti į tualetą. Tereikia tik iš jo parsivesti. Aš laimingas, nes ji jau moka nusirengti rūbelius! Su apsirengimu sudėtingoka, bet juk ateis tas metas, kai ir tai išmoks, ar ne? Aš laimingas, nes ji moka pūsti pačius didžiausius muilo burbulus! Jei būtų koks vaikų burbulų pūtimo konkursas, nusiųsčiau ją parsinešti medalio. Aš laimingas, nes jai patinka muzika ir viskas, kas skamba, groja! Aš laimingas, nes jai patinka vanduo, maudytis, pliuškentis (tikra PLIUŠKaitė), o išgirdus žodį „pirtis“ – mauna pirma per pievą link jos kreivai apsimovusi šlepetes. Aš laimingas, nes ji yra labai graži mergaitė, o kai ji šypsosi – šypsosi visi aplinkui. Aš laimingas, nes ji jau pradėjo kartoti skiemenis – ne visus, ir kartais taip, kaip jai pavyksta, bet kartoja! Aš laimingas, nes ji jau moka pasakyti „mama“, „tetė“, „baba“, ir žino kas jie tokie yra. Aš laimingas, nes kiekvieną vakarą, pasekus pasaką ir pasakius „Labanakt, myliu tave“, ji apsikabina ir pabučiuoja. Būkite laimingi ir jūs!