Gavau tuos 240 eurų – neblogai, pagalvojau. Bet taip išėjo, kad kaip juos gavau, taip ir atėmė. Prisireikė man kito automobilio, nes vienas iš vaikų dar mažas, keliaujant reikia vežimėlį įsimesti. Mano turimo automobilio labai jau maža bagažinė, tad nusprendžiau, kad reikia didesnes, pabodo kiekvieną kartą vežimėlį bandyti išrinkti, kad įtilptų.
Įdėjau skelbimą, kad parduodu arba mainau į universalą. Atsirado žmogus, kuris norėjo keistis. Atvažiavo, mums kaip ir viskas tiko, apsikeitėm. Na, tada reikėjo perregistruoti. Mano automobilis – ne naujas, nes naujam, netaršiam įsigyti dar neuždirbu. Valdžia ir šioje vietoje skriaudžia kaip dera.
Dirbu vyr. buhaltere biudžetinėje įstaigoje, skaičiuoju ir atlyginimus pedagogams, kurie vis nepatenkinti, kad mažai atlyginimo gauna. Skaičiuoju vis ir galvoju, kad man nors tiek duotų, bet ne, sako, nėra pinigų. Jei ką, tai jie gauna už mane net keliais šimtais daugiau, nors aš dirbu pilną darbo dieną.
Taigi, naujam automobiliui neužtenku. Maniškio vertė nedidelė – keitėm panašiomis mašinomis. Tad savaime suprantama, kad automobilis bus tas, kur teršia laaabai. Reiks mokėt taršos mokestį, kurgi dingsi.
Teko prie tų vaiko pinigų dar 30 eurų pridėti, nes neužteko. Ir niekaip nesuprantu kaip mano ir to žmogaus sumokėti taršos mokesčiai sumažins taršą? Na, aš kaip važinėjau, taip važinėsiu, jis – taip pat. Vadinasi, kiek teršėm, tiek teršim. O valdžios kišenes papildėm kaip reikiant. Tiksliau, visą dieną jaučiausi tiesiog apiplėšta.
