„Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna taip, kaip yra“, – rašė Donaldas Kajokas.

Skaitant iškilesnių žmonių prieš keliasdešimt metų užrašytas mintis, pagalvoji: sakytum, parašyta šiomis dienomis, tokios aktualios jos ir dabar, ne tik tais rūsčiais pokario laikais.

Vienas iš ryžtingiausių ir sąžiningiausių mūsų partizanų, poetas ir literatūros kritikas Bronius Krivickas prieš septyniasdešimt ar daugiau metų rašė: „Kai kas labai abejingai žiūri į mažųjų tautų fizinę jėgą ir net tvirtina, kad kariuomenė mažosioms tautoms nereikalinga.

Aišku, mūsų tauta kariuomenės galingumu negali nė iš tolo lygintis su didžiosiomis valstybėmis. Tačiau atsimintina, kad ir tų tautų interesai yra proporcingai didesni.

Didžiosioms tautoms apginti didžiuliams savo žemių plotams, miestams, kolonijoms, jūrų pakraščiams reikia didelės jėgos, o mažesnėms – užtenka atitinkamai mažesnės, nes ir jų interesai daug mažesni. Taigi mes turime žinoti, kad esame jėga, galinti bet kam pasipriešinti ir apginti savo interesus. Be to, dar mes turime pasitikėti savo jėgomis.

Dabartinėj politikoj pirmiausia stengiamasi sunaikinti tautos pasitikėjimą savimi ir jos ryžtingumą. Jeigu tai pavyksta – tauta pralaimi be kovos.“

Norėtųsi dar priminti Krivicko mintis apie tai, kad į Vakarų kultūrą ir jos pasiekimus reikėtų žvelgti kritiškai, šiek tiek atsitraukus, per atstumą. Nekopijuoti aklai to, kas jų pasiekta ar prarasta.

Krivickas sakė: „Ne be reikalo kai kurie Vakarų išminčiai pranašavo Vakarų kultūros žlugimą dvasinio bankroto akivaizdoje. Patys savo akim matom, kad ką tik to vos neįvyko. Patys savo akim matom, kaip Vakarai turėjo kapituliuoti prieš saujelę ideologinių barbarizmo fanatikų, siaučiančių visame pasaulyje ir gebančių kelti tikrą žlugimo grėsmę.

Kodėl taip vyksta? Pirmiausia, dėl dvasinio bankroto, dėl vakarietiškos kultūros liguistumo ir dėl pačių jos pagrindų apirimo.

Todėl manyčiau, kad mes iš anksto turime nusistatyti kritišką požiūrį į Vakarų kultūros reiškinius. Ateina laikas, kai mus ta kultūra labiau negu kada nors užplūs su visomis savo gerom ir blogom savybėm.

Nesiruoškime visko priimti iš anksto išskėstomis rankomis, o būkime kritiškai nusiteikę. Į viską žiūrėkime kaip tik iš savo lietuviškojo doros, tikėjimo, sveiko natūralumo ir idealizmo požiūrio.“

Žvelgiant iš dabarties, gal Broniaus Krivicko persergėjimas gali atrodyti kiek perdėtas, bet reikia neužmiršti, kokiu metu jis išsakė savo mintis. Virš Europos klaidžioja karo šmėkla, mažesnėms tautoms iškilęs egzistencinis klausimas – veltis ar nesivelti į tą mėsmalę, užsuktą nacistinės Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos, ką pasirinkti – susitaikymą ar pasipriešinimą?

Dabar pavydžiai žiūrime į didvyrišką suomių tautą, ryžtingai gynusią savo tėvynę. Gaila, žinoma, kad nebuvo sudarytas Baltijos valstybių karinis aljansas, drąsiai būtume galėję pasekti suomių pėdomis.

Daug kam atrodė, kad Vakarų pasaulėžiūra (tiek politikoje, tiek mene) nėra sektina, reikia gręžtis į savo tautines vertybes, išsaugant moralę ir krikščioniškąjį pasitikėjimą pasaulio ateitimi.

Pastaruoju metu kai kuriuose tinklalapiuose pasirodo straipsnių, kuriuose gvildenamos dabar itin aktualios problemos, susijusios su mūsų tautinio identiteto išsaugojimu, kultūrinės atminties perdavimu ateities kartoms, manau, apskritai su mūsų ateitimi, jeigu mes norime ją turėti.

Perskaičius Broniaus Krivicko mintis, atrodo, kad jis jas parašė vakar... Gal iš tikrųjų poetai turi pranašo dovaną? Gal dažniau reikėtų įsiklausyti į jų balsą?

Kai dabar įsivaizduoju, kaip Krivickas, atsirėmęs į medį ir šalia pasidėjęs šautuvą, rašo eilėraštį ar straipsnį, pagalvoju: štai mūsų istorijos simbolis, įsikūnijęs viename iš šviesiausių tautos sūnų...

Apie tokius kaip jis, istorijos mokytojai turi pasakoti savo mokiniams, ir, neabejoju, ne vieno mokinuko širdelė suvirpės, jis jau niekada neužmirš tokių sektinų pavyzdžių. Ir galbūt, susiklosčius aplinkybėms, pasektų jo pėdomis.

Mūsų pareiga neužmiršti, kad yra tokių dalykų, kurie negali būti pamiršti. Daugiau negu keistas man atrodo kai kurių intelektualų mąstymas apie Justino Marcinkevičiaus kartos „kolaboravimą“ su tarybukų valdžia.

Tad gal tokio „kolaborantų“ vardo verta kone visa inteligentija, gyvenusi ir dirbusi tarybų metais? Gal visus juos reikia pasmerkti, kad nesiėmė aktyvių pasipriešinimo formų ir nėjo į kalėjimą kaip A. Terleckas, kunigai J. Sasnauskas, Alfonsas Svarinskas?

Itin piktina Just. Marcinkevičiaus puolimas, įsitvėrus tos nelemtos apysakos „Pušis, kuri juokėsi“.

Inkriminuojama, kad tokią apysaką parašyti užsakė sovietinis saugumas. Rašytojas straipsnyje „Taburetė virš galvos“ aiškiai parašė, kad jokio saugumiečių užsakymo nebuvo, jam tuo metu, kaip ir ne vienam, atrodė, kad tikrai įmanomas „socializmas žmogišku veidu“.

Kad klydo, suprato vėliau. Ir vėlesne visa savo kūryba įrodė, kad kam kam, bet jam nebuvo svarbesnio rūpesčio už Lietuvą ir jos ateitį.

Stebina, sakyčiau, savotiškai patologinė persekiojimo manija, kuria yra persiėmę kai kurie save itin dideliais patriotais laikantys intelektualai. Viena iš jų – Nerija Putinaitė. Gerai, kad yra tokių jos kolegų, kurie kategoriškai nesutinka su jos kaltinimais Justinui Marcinkevičiui.

Vienas iš jų – filosofas ir poetas Vytautas Rubavičius. Kaip jis rašo straipsnyje apie patriotiškumą, kai pasibaigė aktyvus partizaninės kovos metas, tauta neturėjo kitos išeities kaip kurti naujas išgyvenimo ir lietuvybės išlaikymo strategijas. O tam labiausiai tiko knyga, spektaklis ir kiti meno kūriniai.

Ir vis dėlto privalome įsiklausyti į žmonių, suvokiančių padėties rimtumą, balsą. O kaip išugdyti kritiškai mąstantį asmenį visuomenėje, kuri kuo toliau, tuo labiau mažiau skaito, o yra tik įsikniaubusi į ekranus (kompiuterių ir telefonų)? Tai – labai rimtas klausimas.

Kartą, važiuodamas troleibusu, skaičiavau, kiek žmonių yra įnikę į savo telefonus. Regis, beveik visi, ypač jaunesni. Pagalvojau, kad pamatyt dabar knygą skaitantį žmogų būtų kone stebuklas...

Bet stebuklas yra įmanomas. Būdamas Paryžiuje, metro, buvau nustebintas, pamatęs daug skaitančių žmonių. Ir dar maloniai nustebino, kai išgirdau Vivaldžio garsus metro perėjoje – styginiais instrumentais grojo keli jauni žmonės.

Na, būna ir pas mus – Pilies gatvėje kartais atliekama klasika. Neseniai Vladimiras Laučius taikliai apibūdino mūsų visuomenę, rašydamas apie neskaitančią visuomenės padėtį: „Ekranizuoto mąstymo idiotai.“

Nemalonu, bet ką padarysi.

Dabar reikėtų prisiminti A. Baranausko žodžius: „Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda, tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.“

Deja, dar daug yra tokių Lietuvos juodintojų. Belieka viltis, kad šviesintojų atsiras daugiau. Kad jų būtų kuo daugiau, reikia rūpintis vaikų auklėjimu ir švietimu kuo anksčiau. Svarbiausia – įskiepyti jiems meilę knygai, spausdintam žodžiui. Juk dabar tam yra visos sąlygos. Ypač dabar, kai daugelis sėdi namuose ir, vaizdingu Rimvydo Valatkos išsireiškimu, dinderį muša...

Džiugi žinia – per televiziją vieno knygyno darbuotoja sakė, kad gerokai pakilo vaikų ir paauglių knygų, kurias jie parduoda internetu, paklausa. Prisimenu, Marcelijus Martinaitis rašė, kaip jis skaitydavo vaikystėje pasišviesdamas savotiška lempa – susimeistravęs liktarną, išskobęs buroką ir įtaisęs dagtį...

Anot Arvydo Šliogerio, yra du būdai žvelgti į šį pasaulį: praktinis ontologinis žiūros regionas (doxa) ir teorinis ontologinis žiūros regionas (episteme).

Praktinio atveju žmogus dažniausiai žiūri sau po kojom, matydamas siaurai utilitarinius dalykus, teorinio ontologinio žiūros regiono atveju žmogus, gerbdamas dar nuo senųjų graikų laikų jų pamokas, mąsto plačiau, jo žvilgsnis skrieja toliau, nei užmato akys. Bet kaip tu, žmogau, tą suprasi, jei neskaitysi knygų?

Ar gali būti perteklinis patriotizmas? Man atrodo, kad geriausiai į šį klausimą atsakė Sigitas Geda: „Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė, Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.“