Atsidusęs, palietė juos lūpomis ir atsargiai, kad nesusiglamžytų, sudėjo visus į stiklainį, po to sandariai uždarė. Paėmęs iš palėpės kastuvėlį greitu žingsniu nuskubėjo paupiu. Priėjęs beržynėlį sustojo ir vogčiomis, kad niekas nepastebėtų, netoli tako iškasė duobutę. Ten ir palaidojo savo turtą...

Į namus ėjo lėtai. Išsiskyrimas su laiškais slėgė, tačiau kitaip jis pasielgti negalėjo. „Niekas man skirtų laiškų neturi skaityti“, – guodė save. Rytoj – nežinomybė, operacija, klinikos...

Atsibudo palatoje. Pirmoji šmėstelėjusi mintis buvo: „Gyvas, dar gyvas.“
Edmundas tyliai sudejavo. Skausmas degino šoną, nugarą, kojas. Nesinorėjo pabusti. Akys nenoriai atsimerkė, blakstienos tarsi švininės, sunkios.

„Mielasis, mano vieninteli, tu gyvensi“, – kvietė toks pažįstamas švelnus balsas. Edmundas dar kartą sudejavo ir atsimerkė. Į jį žvelgė smulkutė moteris užverktomis akimis.

„Ema, mano mieloji, mažuliuk“, – sušnižbėjo sukepusiomis lūpomis, o skruostu nuriedėjo sunkios, nesulaikomos ašaros, tarsi išliedamos visą susikaupusį skausmą ir neviltį.

„Aš gyvensiu“, – ramino ne save, o ją. Ema nusišypsojo, tačiau jos didelės liūdnos akys išdavė, kad baisią paslaptį žinojo geriau negu ligonis.

Diagnozė, kurią pasakė palatos gydytojas palaidojo visas viltis.

Emai važiuojant namo autobusas buvo pilnutėlis. Gale garsiai kvatojo jaunimas, mėtė replikas vienas kitam ir maukė alų. Ant pirmos sėdynės, prie pat vairuotojo, Ema pastebėjo tvarkingai apsirengusią senutę ir prisėdo šalia. Kalbėti nenorėjo.

Mintys nuklydo toli į praeitį. Ema pagalvojo, kad likimas negailestingas, nes išskyrė ją su brangiais žmonėms. Mirtis. Nei maldomis, nei ašaromis jos nenugalėsi.

Prieš dvylika metų palaidojo tėvą. Tą dieną, kai buvo pasilikusi budėti prie sergančiojo, jis užgeso. Greitoji atvažiavo po valandos. Tėvui pagalbos jau nebereikėjo. Felčerė, suleidusi Emai vaistų, ramino, guodė, paskambino broliui ir pranešė apie nelaimę.

Brisdama paskui tėvo karstą per gilų sniegą, Ema neverkė. Kažkas spaudė krūtinę, skaudėjo širdį, bet akys buvo sausutėlės. Po laidotuvių Ema susirgo gripu. Prisidėjo plaučių uždegimas. Į darbą grįžo tik po mėnesio.

„Ne kokia iš tavęs mokytoja, visą laiką liūdna. Važiuotum, Emilija, pasigydyti į sanatoriją“, – patarė mokyklos direktorius.

Štai ji ir Druskininkuose.

„Sanatorijoje tikriausiai pirmą kartą? – užkalbino Emą juodaplaukis vyras, sėdėjęs valgykloje prie vieno stalo. – Susipažinkime, Edmundas.“

Ema pakėlė akis, skruostus užliejo raudonis. Jo žvilgsnis buvo giedras, o balsas nuoširdus. Kartu pakilo nuo stalo ir eidami iš valgyklos kalbėjosi apie gyvenimą, politiką. Tiesa, kalbėjo jis vienas, o Ema tik klausėsi.

Edmundas kantriai laukdavo Emos, grįžtančios iš procedūrų. Paskui jie ilgai vaikštinėdavo Ratnyčėlės pakrante. Buvo laimingi, nes meilė pražydo jų širdyse...

Greitai prabėgo jų laikas sanatorijoje, o išsiskiriant Edmundas pasakė Emai: „Aš tave susirasiu, atvažiuosiu, nes pasiilgsiu nuostabios tavo šypsenos, tavo akių.“
Ema žinojo, jis tai padarys, širdyje džiaugėsi, bet Edmundui tarė: „Ne, mes daugiau nebegalime susitikti. Tavęs namuose laukia žmona, manęs -vyras ir vaikai.“

„Tačiau mes jau priklausome vienas kitam“, – tarė Edmundas ir švelniai pabučiavo. Ema nesipriešino, nes ji troško jo bučinių, glamonių. Ji mylėjo.

Greitai prabėgo tas nuostabus pavasaris. Skubėjo vasaros, jas keitė melancholiški rudenys ir šaltos žiemos, tačiau nei Ema, nei Edmundas to nepastebėjo. Jie buvo tarsi pasakoje, jie mylėjo, laukė, ilgėjosi. Nors susitikdavo retai, bet visuomet pilni aistros, švelnumo ir bučinių. Vos išsiskyrę jie jau pasiilgdavo vienas kito. Ilgesį malšindavo laiškais.

Neramia širdimi Edmundas lipo laiptais į centrinį paštą. Jau praėjo savaitė nuo tada, kai laikė rankose Emos laišką. Kiekvienas žodis, sakinys, parašytas su didžiausia meile ir nuoširdumu, buvo tarsi nektaras išsiilgusiai sielai.

Paskutiniame laiške Emai jis parašė: „Kodėl nei iš šio, nei iš to, taip liūdna ? Kodėl nei iš šio, nei iš to, džiaugsmas užplūsta sielą, kai rytą pabudęs pro langą pamatai žydinčias alyvas, skęstančias saulės spinduliuose? Gerdamas rytmečio grožį tampi laimingas. Skubame gyventi, vejame laiką. Rodos, jei žinai, kad gyvenimas baigsis – tai neskubėk, nelauk, kad greičiau ateitų pavasaris, vasara, Naujieji metai... Laikas toks negailestingas. Jis tarsi budelis nusineša gražiausias gyvenimo akimirkas.

Mieloji, ar meni mūsų pirmąjį susitikimą balandžio žvaigždėtą naktį, šešėlių šokį kvepiančių alyvų krūme, švelnutį tarsi pavasarinį vėją pirmąjį mūsų bučinį, ar meni?“

Ema žvelgia pro autobuso langą. Jau temsta. Ilgi medžių šešėliai baugina. Į širdį smelkiasi nelaimės nuojauta. Mintyse kartoja Edmundo papasakotą sapną: „ Tu sutemose, mylimoji, skini baltas rožes, kurių spygliai sužeidžia tavo rankas ir mano širdį... Tiesi jas man, nusišypsot bandai. Ant tavo rankų įdrėskimai tebekraujuoja...“

Greitai Ema sužinojo, kad Edmundo nebėra. Laidotuvėse dalyvavo daug žmonių, tik jos nebuvo. Po mėnesio ji stovėjo prie kapo, rankose laikė baltų rožių puokštę ir nejautė, kad spygliai žeidžia rankas, nes širdį skaudžiau žeidė praradimo skausmas. Padėjusi gėles ant žemės kauburėlio, iš rankinės ištraukė pluoštelį laiškų, skirtų jam...