Ir „Valdžios vartai“, ir „Pacientas“ pagelbėti buvo bejėgiai. Sistemos strigo, o vietų pas gydytoją nebuvo.
„Nieko, – mąstau, – važiuosiu tiesiai į polikliniką ir užsirašysiu.“
Centrinio poliklinikos įėjimo duris atkakliai tampė dvi pagyvenusios moteriškės. Durys nemažiau atkakliai priešinosi. Esu gana akyla, todėl gana greitai pastebėjau vieno durų stiklo kamputyje įsitaisiusį skelbimą: „Įėjimas iš Kosmonautų gatvės pusės“.
„Šmaikštu“,– galvoju, bet pastebėjusi patalpos viduje degančią lempą, lekiu į automobilį ir pradedu žemėlapyje ieškoti Kosmonautų gatvės. Pasirodo, ji čia pat, anoje poliklinikos pusėje.
Už plačiai atsivėrusių lauko durų pasitiko didelis baltomis paklodėmis dengtas stalas ir dvi baltais chalatais dėvinčios poliklinikos įgaliotinės.
„Noriu užsirašyti pas šeimos gydytoją!“ – skelbiu linksmai.
„Negalima, registracija tik telefonu!“ – gesina nuotaiką įsakmus griežtas balsas.
„Telefonu niekaip nepavyksta, gal galima nueiti prie gydytojos kabineto ir paprašyti jos seselės, kad priregistruotų“, – paaiškinu.
„Mes čia tam ir sėdime, kad nieko nepraleistume!“ – įvardina jai patikėtą užduotį viena prižiūrėtojų.
„O gal?..“ – bandau.
„Registracija tik telefonu!!!“ – išgirstu.
Pyktis nebeturėjau nei noro, nei jėgų, todėl nuleidusi galvą nuolankiai nukiūtinau link automobilio.
O būdavo! Būdavo – jei sušlubuodavo širdis, paskambindavau, nuvažiuodavau, pasidarydavau širdies kardiogramą, pasitikrindavau cholesterolio kiekį, išsitirdavau skydliaukę, pasidarydavau kraujo analizę... Būdavo, kad tą pačią dieną gaudavau atsakymus, o gydytoja išrašydavo vaistus. Ir juk taip būdavo visai neseniai, tik prieš karantiną.
