Pirmoji žmona buvo baisi, bet vedžiau ją, nes sostinėje turėjo butą. Norėjau gyventi normaliame bute, o ne bendrabutyje. Vedžiau ir įsikrausčiau kartu. Ji pagimdė sūnų, bet po to nei geresnė, nei gražesnė netapo.

Bėgimas iš namų ir vėl pas moteris

Nusivylęs pradėjau sukti sparną apie jos seserį, kuri atsikraustė į mūsų namus iš provincijos. Sesutė nebloga buvo. Žmona kartą išėjo pas gydytojus, aš per pietus – ant stalo buteliuką, po kelias taureles ir į lovą. Patiko abiem ir kuo toliau, tuo dažniau sukrisdavome ir kartais užmiršdavome apie elementarų atsargumą.

Baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis, kai pradedi paleistuvauti savo gyvenamoje aplinkoje. Užtiko mus kartą sandėliuke per pačias linksmybes. Negalvojau, kad manoji tokia baisi. Išvarė abu iš namų. Sėdome į mano mašiną ir išlėkėme iš kiemo. Taip smagiai lėkėme, kad policija iš paskos atsivijo ir sustabdė. Meilužė tyliai nusimuilino, o aš pradėjau ragus rodyti.

Buvau mandras, neeilinis darbuotojas, neeilinėje įstaigoje, bet policininkai pasitaikė kieti. Įkrėtė į kailį ir dar uždarė į „obezjaniką“. Neišsisukau, atėmė teises ir pervedė į eilinius darbuotojus. Kokia gėda! Vyrai per dantį traukė, o žmona padavė skyryboms.

Atgavęs teises ir išsiskyręs, lėkiau iš sostinės nė neatsigręždamas. Kitame mieste įsidarbinau didelėje įmonėje, kurios didžiąją dalį darbuotojų sudarė jaunos merginos ir moterys. Pasirinkimas neribotas, tik spėk suktis. Pinigų linksmybėms netrūko, nes buvo galima šį bei tą nusukti. Svarbu, reikėjo sukti saikingai ir neužmiršti pasidalinti.

Vaikui akių neuždengsi

Gyvenau linksmai, gerai ir pasiturinčiai. Bet kiek siūlų kamuolys besivytų, siūlo galas anksčiau ar vėliau pasirodo – vedžiau ir netrukus susilaukėme sūnaus. Kaip gyvena pirmoji žmona su sūnumi – nesidomėjau. Iš atlyginimo nuskaičiuodavo alimentus ir nesukau dėl jų galvos.

Vedęs truputį surimtėjau, bet pasitaikius progai visgi įsitaisiau 14 metų jaunesnę meilužę. Tiesa, ne iš mūsų įmonės. Turėjau karčią patirtį – nepaleistuvauk, kur gyveni ir dirbi, nedirbk ir negyvenk, kur paleistuvauji. Labai gera panelė buvo. Įsimylėjo mane iki ausų ir visiškai pasidavė mano valiai. Žmona nujautė, kad turiu, bet už rankos nepagautas – ne vagis.

Jaunoji meilužė audė mintį, kad aš išsiskirsiu su žmona ir vesiu ją, tad lakstė paskui. Kartą vežė įmonės darbuotojus į ekskursiją, į sostinę, ir pasiėmiau sūnų. Meilužė – tikra kvanka, per draugę taip pat prisitrynė prie grupės.

Juk neišvarysi, o vaikui akių neuždengsi, liežuvio neužriši. Stengėmės prie sūnaus jausmų nedemonstruoti, bet jis vis vien užmatė, kaip mes bučiavomės. Grįžęs nekaltai, vaikiškai pasakojo mamai, kaip tėtis bučiavosi su teta. Žmona triukšmo nekėlė, tik verkė ir prašė nepalikti, nes jau laukėsi antro vaiko.

Užpultas „chuliganų“

Antrų skyrybų nenorėjau ir jaunai meilužei pasakiau, kad jos šansai ištekėti už manęs lygūs nuliui. Jei nori, gali likti meiluže, jei nori, gali kurti savo gyvenimą.
Ta iš pykčio ir nevilties suviliojo mano bendradarbį ir už jo ištekėjo. Kolega puikiai žinojo, kad ji buvo mano meilužė, bet ją vedė. Po vestuvių pasivedęs mane už kampo griežtai perspėjo: „Sužinosiu, kad dulkinatės, abu – į maišą ir kūdrą.“

Jis buvo jaunesnis, stipresnis, tai nesiginčijau. Baimės baimėmis, garsinimai grasinimais, bet prieš poreikius ir meilę nepapūsi. Paslapčia vėl atnaujinome santykius. Jai labai patiko mano meilė. Ji vis skųsdavosi, kad jos vyras šaltas kaip varlė, o aš – kaip krosnis; ne tik sušildau, bet ir nudeginu.

Darbe sudarinėdavau grafikus, tai žinodavau, kada mano kolega dirba, o kada jam laisvos dienos. Kai jis dirbdavo naktinėje pamainoje, aš jo žmonelę pašefuodavau. Taip tyliai ir džiaugėmės, kol ji pastojo. Nesigilinau, ar nuo manęs, ar savo vyro, bet apsiraminome.

Kai jos vaikas ūgtelėjo, santykius beveik nutraukėme, nes nenorėjome, kad sūnus tėčiui papasakotų, kaip į jų namus ateina svetimas dėdė. Retsykiais susitikdavome neutralioje aplinkoje, bet kartą užsiroviau ant jos vyro. Suplėšė naują megztinį ir dar į nosį užvažiavo. Grįžęs namo pasakiau žmonai, kad chuliganai užpuolė, bet ji puikiai suprato, kokie tie chuliganai.

Po to karto nebesusitikinėjome. Visą gyvenimą mus kažkas traukė vienas prie kito. Vieną dieną ji paskambino ir pasakė, kad skiriasi, nes ta jos „šalta varlė“ dar ir pradėjo išgėrinėti ir mojuoti kumščiais.

Tokio gailesčio niekada nebuvo pajutęs

Po jos skyrybų vėl susibėgome ir per daug to nebeslėpiau nuo žmonos. Vaikai dideli, jau ruošėsi į kariuomenę, savoji seniai atsibodusi, o jaunystės meilužė traukė kaip magnetas. Antras kvėpavimas atsirasdavo, būnant kartu.

Mano vyresnysis išvyko į kitą miestą kurti savo gyvenimo, jaunesnysis išėjo į kariuomenę , o aš, ilgai nelaukęs, išėjau pas savo jaunystės meilę. Išeidavau, bet po kelių dienų pareidavau į savo namus. Taip ir gyvenau tarp dviejų moterų. Tai pas vieną, tai pas kitą, ir kas keisčiausia, nė viena iš jų nekėlė skandalų ar pavydo scenų. Tiesiog susitaikė su esama padėtimi. Vienai reikėjo mano meilės, kitai – formalaus vyro. Negi pradėsi skirtis, kurti naujas šeimas.

Šiokią tokią sumaištį sukėlė grįžęs iš kariuomenės sūnus. Tą dieną buvau pas meilužę. Jis atėjo, vilkėdamas karine uniforma, ir užkėlė tokią vėtrą, kad meilužė sudėjo visus ten buvusius mano daiktus ir palinkėjo laimingos kelionės namo. Nepamenu, kad kada gyvenime bučiau taip išsigandęs, juo labiau sūnaus. Klusniai, kaip skersti vedamas avinas, parpėdinau paskui sūnų namo.

Metus, kol sūnus gyveno su mumis, nedrįsau atvirai eiti pas meilužę, juo labiau ir metai darė savo. Kuo toliau, tuo mažiau bereikėjo man jos glamonių. Kai sūnus išėjo savo keliais, vėl pradėjau lankyti jaunystės meilę.

Nežinau, kas pas ją traukė, bet tikrai jau nebe seksas. Kažkas kito. Susirgus žmonai teko apsilankymus apriboti, nes manajai reikėjo priežiūros. Neilgai sirgo. Kai pasidarė visai blogai, nuvežiau į ligoninę, konstatavo sepsį ir po savaitės ji mirė. Nebuvo nė šešiasdešimties. Kažkaip visą gyvenimą nejutau gailesčio jos ašaroms, bet ši kartą pajutau tokią tuštumą, tokį gailestį, kad norėjosi pačiam atsigulti šalia jos, o tiksliau – net į jos vietą. Tada pirmą kartą suvokiau, kad aš esu labiau vertas būtį pakištas po velėna, bet likimas lėmė kitaip.

Po metų – vedybos

Praėjus porai dienų po laidotuvių, man paskambino meilužė ir be sentimentų pasakė: „Kai apsiraminsi, ateisi pas mane.“
Nieko neatsakiau, neperskambinau, niekur nėjau, bet po savaitės pristatė pati ir pareiškė: „Aš čia dabar gyvensiu.“

Buvau dar vidutinio amžiaus, ne sukriošęs senis, taigi bijojo, kad našlio nepagrobtų kokia konkurentė. Nesigirsiu, bet mane įsižiūrėjusių buvo pakankamai. Turėjau galimybę pasirinkti, bet nebesiblaškiau ir priėmiau savo senąją draugę.

Vaikai buvo labai priešiškai nusiteikę jos atžvilgiu, bet jie gyveno savo gyvenimus ir neturėjo teisės reguliuoti tėvo. Praėjus lygiai metams po žmonos mirties, išpildžiau viso gyvenimo meilužės svajonę – vedžiau ją. Ne iš meilės, bet dėl stabilios ir ramios mudviejų senatvės. Ji bijojo, kad mano sūnūs atėję neišmestų jos iš penkto aukšto, o aš nenorėjau vienas kirmyti prie lango.

Requiem laimingam vargui

Ši moteris buvo laiko patikrinta, išbandyta ir iki smulkiausių dalelių pažįstama. Kai susituokėme, viskas aprimo ir atsistojo į normalias vėžes. Ji savo butą padovanojo sūnui ir atsikraustė pas mane.

Dabar aš jau pensininkas, ji žymiai jaunesnė, tai dar dirba. Pinigų užtenka ir sveikata kol kas nešlubuoja. Visą gyvenimą lėkiau, kažką dariau, zyliojau, jaučiausi kietas, gražus vyras, kartais nerealiai, nenatūraliai laimingas, bet tik dabar pasijutau paprastai ir žmoniškai laimingas. Manau, toks laimės jausmas apima tik senatvėje, kai belieka prisiminimai apie patirtą laimę ir vargus.

Parašiau ir pagalvojau, o kaip pavadinti šį rašinį apie nugyventą gyvenimą? Memuarai? Laimės ir vargų, paleistuvystės kronika? Daviau paskaityti savo trečiajai ir, tikiuosi, paskutinei žmonai. Perskaitė įdėmiai ir kai ką pakoregavo.

„Requiem laimingam vargui“, – atsakė ironiškai. Mostelėjo ranka ir išėjo į darbą.