Vienas iš nedidelių, bet žinomų, Lietuvos miestų. 1980-ieji. Laukėmės pirmagimės. Baigiantis septintam nėštumo mėnesiui pasirodė kraujas. Teko gultis į ligoninę. Palatos draugei nustatė, kad vaikelis negyvas (nėštumas buvo jau 5 mėn.). Man bandė gimdymą iššaukti vaistais.
Siaubingas gimdymas
Naktis. Lovoje – klanas kraujo, o kūdikis rėkia. Labai išsigandau, puoliau šaukti pagalbos, bet buvau aprėkta. Man buvo pasakyta, kad abortinukai (dabar juos gražiai vadina – ankstukais) visada gimsta taip.
Man pradėjo tekėti vandenys. Liepė gulėti ir leido labai daug vaistų. Pradėjau kraujuoti. Buvo savaitgalis. Budintis gydytojas pridėjo vaistų. Prasidėjo sąrėmiai. Paprašiau liftu nuleisti į gimdyklą, bet gavusi neigiamą atsakymą susiruošiau eiti per kiemą (kad mano situacija nepakenktų kitoms), nors su malonaus priėmimo nesitikėjau.
Naktį praleidau susirietusi lovoje, kraujuodama ir vildamasi sulaukti kitos gydytojų pamainos. Nesulaukiau. Anksti ryte pradėjau gimdyti. Ėmiau šauktis pagalbos. Gydytoja liepė paduoti šaukštus ir pasakė, kad kūdikis eina skersas. Paskui ilgai siuvo. Man paklausus, kas gimė, išgirdau atsakymą: „Koks skirtumas? Krauju apkrešėjęs kačiukas, ne vaikas. Vis tiek negyvens.“
Išgirsti žodžiai nužudė mano viltį. Bandžiau sėstis, norėjau pažiūrėti, nes kažkur žemai po stalu girdėjau savo vaiko pagalbos šauksmą.
„Gulėk, aš siuvu viduje – visas kaklelis suplyšęs“, – atkirto.
Inkubatorius – dėl visa ko
Dvasinis skausmas buvo toks didelis, kad fizinio skausmo nejutau. Laikas, atrodė, sustojo... Išmetė numirti, o aš negaliu padėti! Žmonės! Kodėl jūs tokie žiaurūs? Ir kas jums davė teisę nuspręsti, kad mes negalime mylėti, padėti ir net gyventi?.. Mane išvežė. Negi net nepamatysiu... Palaiminau peržegnodama į tą pusę, kurioje girdėjau verksmą. O visas vidus šaukė: „Dieve, paimk ją!“
Ir jis išgirdo mūsų balsą. Kai mes jo pagalbos šaukiamės, jis visada ateina per kito žmogaus rankas. Jis atsiuntė žmogų. Prieš uždarant duris išgirdau: „Kodėl čia tas vaikas išmestas? Įdėkit į inkubatorių dėl visa ko!“
Išgyvenom! Ačiū Kauno medikams.
Nors, rodos, jau visiems seniai atleidau, randai dar likę (rašydama verkiu), nes tada kančia buvo per didelė, kad verkčiau. O dukrelė ir dabar jaučiasi neturinti teisės gyventi ir gelbsti visus, neturinčius vilties išgyventi: globoja net iš lizdo išmestą neapsiplunksnavusį paukščiuką.
Augina šunelį, kurį parsinešė iš patvorio beviltiškai išsekusį, žaizdotą. Nuprausė, nukirpo, vežė į kliniką – operavo, ištraukė 11 dantukų. Išgyveno. Dabar prieraišumas ir meilė neapsakoma. O jos sūnelis jau nuo mažens pažįsta Dievo meilė širdyje.
„Davažiuos“
2020-05-02. Gimdo mano jaunėlė. Šį kartą gimdymas – ne pirmas, nėštumas savalaikis. Bet... karantinas. Gydytoja liepė atvykti tik tada, kai bus reguliarūs sąrėmiai arba nubėgę vandenys. Nubėgo vandenys, sąrėmiai jau kas 3 minutes, ji išvažiavo.
Bet, anot ten dirbusių moteriškių (jos gydytojų vardo man nevertos), dukters temperatūra buvo 37,5, o jos turi daug darbo, tad...
Paskambino į Kauną, kad atvyksta gimdyvė su koronavirusu – kad būtų tikriau, dar pamelavo, jog gimdyvė sloguoja ir kosi. Felčerė dar bandė kalbėti su gydytoja, kad moteriai jau prasidėjęs gimdymas – ji gali pagimdyti pakeliui.
„Davažiuos“, – atkirto mums ir uždarė duris. Neprivažiavome. Prienų šile felčerė šaukė vairuotojui stoti ir bėgti pagalbon.
„Galvytė eina kartu su rankyte, stumkim kiek galim, iš visų jėgų. Turi pavykti su vienu sąrėmiu, kad vaikas neuždustų“, – išgirdau. Pavyko.
Nukirpo, kaip mokėjo, užklojo, kuo turėjo. Vėl gelbėjo Kauno medikai. Susiuvo kaklelį, išorę. Ruošėsi operacijai, bet jos neprireikė – placenta pagaliau pasišalino. Tada – karantino ypatumai. Dviese visame aukšte. Dabar jau buvo nesvarbu, kad vaikelis mėlynas, akytės pakraujavusios, o dalis mamos žarnos – išorėje. Čia jau saugu, šilta ir švaru, o svarbiausia – jos viena kitos glėby.
Jūs – Lietuvos garbė
O ir medikai skambino, domėjosi, kaip jaučiasi. Kitą rytą, gavus neigiamą atsakymą dėl viruso, dukrą perkėlė į skyrių. Po tokio streso nebuvo pieno, kūdikio svoris krito 600 gramų. Dukra užsibuvo ligoninėje, bet medikai nuostabūs, priežiūra nepriekaištinga. Ačiū jums visiems. O naujagimės šešiametė sesutė neabejoja, kad auksinė daktarytė pasirūpins ir mažyle.
Ir aš, močiutė, lenkiu savo žilą galvą prieš visus, kurie mums padėjote, ir iš visos širdies dėkoju.
Jūs – Lietuvos garbė. Jūs – mūsų metų moterys ir vyrai.
Jūs – Dievo rankos žemėje.
