Laikui bėgant pastojau nuo savo draugo. Tačiau jis pradėjo gerti, eiti pas kitas, ir nusprendžiau jį palikti. Tada gyvenimas sudėliojo visus taškus.
Mano bendradarbis išsiskyrė su savo drauge, aš – su mergaitės tėvu. Kolega mane labai palaikė, kai buvo sunku. Nors buvau nėščia jau 15 savaičių, o mūsų amžiaus skirtumas – 19 metų, buvome kartu.
Jis neturėjo nei daug pinigų, nei mašinos, nei namų, bet mane mylėjo ir man to užteko. Aišku, susilaukėme daug apkalbų: „kaip čia su tokia jauna būna“ ir panašiai. Bet į nieką nekreipėme dėmesio.
Jis myli mergytę kaip savo vaiką, davė jai savo pavardę. Turime ir bendrą sūnelį. Kartu esame beveik 5 metus, liepos 21 d. buvo trečiosios vestuvių metinės.
Netrukdė mums nei metų skaičius, nei aplinkinių kritika. Viską atlaikėme, ėjome koja kojon. Ir vis dar einame. Statome savo gyvenimą po mažą plytelę ir esam be galo laimingi. Aš jam labai dėkinga, kad myli svetimą vaiką kaip savo ir myli mane.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.
