Kai nuvedžiau didįjį, pribėgo jo „draugelis“. Kažkodėl galvojau, kad visi ten esantys vaikai – jo draugeliai. Bet šis tiesiog pribėgo ir pastūmė mano sūnų. Taip stipriai, kad tas nudribo ir susitrenkė. Nei iš šio, nei iš to...

Maniškis bliaut pradėjo, o aš, aišku, galėjau prieit ir pats stumt tą vaiką (patikėkit, pagunda buvo), bet šaltas protas nugalėjo. Pagalvojau: „Taigi jam tik ketveri! Jis net nesupranta, kad elgiasi kažkaip ne taip. Tikriausiai iš ko nors ima pavyzdį...“

Ir va, tuoj supratau, iš ko.

Vieną penktadienį, kai nuėjau pasiimt vaikų, kaip tik ir ano berniuko mama buvo atėjusi. Visi buvo lauke. Berniukas pribėgo prie jos šaukdamas: „Žiūrėk, mama! Kokie gražūs!“

Ir rodė ištiesęs mažutę rankutę – ar tai akmenukus, ar tai giles, ar kažkokių šiukšlių prisirinkęs.

„Meti lauk!!!“ – užstūgo mama.

Tas ėmė verkti, kad ne... Motina atgal, pro sukąstus dantis: „Eini! Ir viską išmeti!“

Berniukas apsiverkė, nuėjo ir išmetė...

Jei įsigilini, tai vaikai nieko neturi savo. Visi žaislai, rūbai ir pan. yra tėvų nupirkti – o jei sulaužys, suplėšys, tai gaus velnių. Vienintelis dalyką, kurį jie turi tikrai savo, tai akmenukas ar šakelė. O šiuos suaugę, naudodamiesi savo jėgos persvara, priverčia išmesti. Paskui stebimės, kodėl vaikai tokie pikti...