Kai aš įsimylėjau tą vyrą, kuris buvo vedęs, visai netroškau su juo seksualinių nuotykių. Aš troškau, kad mane pripažintų ir kad žodžiai, kuriais jis mane viliojo, pagaliau įgautų pavidalą.
Kaip daug vėliau paaiškėjo man pačiai, jis tiesiog mane vartojo. Nes buvo vartotojas iš esmės. Jis nuolat persivalgydavo. Daug rūkydavo. Dažnai išgerdavo. Kartais „užsimesdavo“ kokių rimtesnių narkotikų. Nes gyvenimas malonumai, – teigė jis. Ir kuo toliau, tuo labiau be papildomų stimuliatorių jis to malonumo patirti negalėdavo.
Pagalbos reikėjo pačiai
Ir aš buvau vienas iš tų stimuliatorių, kurį jis vartojo. Žmogus tiesiog gyveno savo gyvenimą taip, kaip jam norėjosi. Ir jo kelyje atsiradau aš. Vilkdama su savimi titanišką projektą „pakeisk žmogų pagal save“. Nesvarbu, kad niekas to neprašė.
To visai nesuvokdama, įnirtingai bandžiau jį įsprausti į „normalaus“ vyro rėmus. To, kuris išklauso, supranta, mane palaiko, apie ateitį kartu kalba. To, kuris pagaliau meta savo nemylimą žmoną ir veda savo išsvajotą moterį – mane!
Ir taip daugybę metų aš bandžiau tą vyrą „atvesti į protą“. Nepastebėjau, kad svarbų momentą – atvesti į protą save – buvau peršokusi. Čia viena iš tų situacijų, kai pačiai pagalbos reikia labiausiai, o tu imi ir perkeli tą pagalbą kitiems.
Santykiai su įvaizdžiu
Pamenu, galvojau, jei tik dar labiau pasistengsiu, jis būtinai mane pasirinks. Dabar kyla klausimas, kurio tada sau nekėliau – kam man vyro, negebančio išsiskirti su moterimi, kurios neva nemyli, ir manęs dešimt metų nepristatančio savo šeimai? Kam man vyro, turinčio tiek priklausomybių? Kam man vyro, kuriam didžiausia vertybė yra laisvė? Kam man vyro, kuris flirtuoja su pirma pasitaikiusia moterimi ir vakarais slepia savo telefoną? Kam man vyro, kuris seksu užsiima kaip priemone kovoti su nerimu. Kuris nemato manęs kaip gyvo jaučiančio žmogaus?
Ogi tam, kad aš niekada nebuvau šalia jo realaus. Buvau santykiuose su įvaizdžiu, susikurtu savo galvoje.
Pasičiupau jo mintį, kaip senatvėje už rankučių susikibęs jis eis su savo moterimi į kino teatrą – tai atrodė kaip mudviejų ilgo ir laimingo gyvenimo kartu deklaracija. Modelis, iš kurio pati siekiau ištrūkti ir daugiau niekada nekartoti, buvo vaikų augimo be tėčio. To modelio, kai anūkės niekada nėra mačiusios savo tikrojo senelio. Norėjau priklausyti šeimai su žinomaisiais istorijoje, nes atrodė, kad manajame giminės medyje per daug x ir y. Per daug emocinio šaltumo. Per daug vienišų stiprių moterų.
Norėjau daugiau nebūti viena. Nebepatirti to apleistumo jausmo, kuris mane lydėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. Norėjau būti reikalinga. Jam sakant „aš tavęs noriu“, girdėdavau „noriu praleisti kartu visą savo likusį gyvenimą“. Mano infantilioji dalis buvo užgožusi visas kitas. Aš vis ieškojau, kas manimi gali pasirūpinti. O radusi žmogų, kuris negalėjo pats savimi pasirūpinti, prisiurbiau prie jo kaip kokia dėlė. Perkėliau visas savo baimes, suprojektavau savo turinį ir dariau iš mūsų santykius.
Svaiginosi jau abu
Visai nekeista, kad jis nesuprato, kodėl esu nuolatos nepatenkinta. Aš gi kasdien stengiausi jį pagerinti. Kai išgirsdavau, kad „jis labai pasikeitė į gerąją pusę“, tai man buvo pripažinimas, jog mano pastangos veikia.
Nesvarsčiau apie tai, kiek man jėgų viskas kainuoja. Kontroliuoti ir keisti kitą žmogų. Bandyti suvaldyti visus besikeičiančius scenarijus.
Buvau labai nelaiminga ir vieniša. Grįžus namo negalėdavau sulaukti, kol užmigus vaikui galėsiu įsipilti taurę vyno. Nepajutusi išgerdavau visą butelį. Ir tada mano veide atsirasdavo gyvybė. Išlįsdavo šypsena, o apgirtusios akys įsižiebdavo viltimi, kad galiu pakelti visa tai ir dar daugiau.
Vis rasdavau, ką jam protingo perpasakoti ar paskaityti kokio straipsnio ištrauką. Kur, žinoma, dažniausia buvo paslėptas noras daryti jam įtaką. Ir atrodė, kad tarp mudviejų vyksta bendravimas. Mes, atitrūkę nuo savo nepakeliamų realybių, svaiginomės ir repetavom santykius.
Man taip norėjosi save pakankinti. Ir tas „budelis“, kuris man rodė kaip manęs nevertina, nemyli, negerbia buvo pats geriausias, kokį aš galėjau rasti, kad sau suteikčiau tą kančią. Nes be kančios aš jaučiausi negyva. Atrodė, kad gyvenimas stovi vietoj, o aš jį stebiu tik per storą, apmusijusį stiklą. Kad nėra nei ryškių spalvų, nei garsų, nei kvapų. Kur niekas tiesiogiai manęs nepaliečia. Tik va štai tokia drama. Tarsi riedėčiau amerikietiškais kalneliais.
Kontrolė nepadės
Man reikėjo dramos tam, kad jausčiausi gyva. Man reikėjo kontroliuoti kitą tam, kad jausčiausi saugi. Man reikėjo to vyro, kad savo skausmo dugne apčiuopčiau susinaikinimo programos paleidimo mechanizmą.
Ar galiu melagį priversti staiga sakyti vien tiesą? O neištikimą vyrą priversti susiturėti ir saugoti save tik žmonai? O priklausomybių supančiotą nuo rytojaus išpainioti?
Negaliu. Pats žmogus apsprendžia savo gyvenimą. Dažnai net nesąmoningai. Bet pradėti keistis tegali būti jo paties sprendimas. Dažniausiai – sąmoningas.
Jokia kontrolė čia nepadės. Nors, esant apsvaigimo būsenai santykių pradžioje, gal ir gali atrodyti, kad pavyksta kažką suvaldyti.
Save tausojanti mergina tiesiog apeina jai vertybiškai netinkantį vyrą. Jo nekritikuodama, nebandydama keisti, nepripiešdama trūkstamų dalių iš savo paveikslėlio. Apsaugodama save nuo to, kas jai netinka. Nes kiekvienas turi teisę būti savimi. Nėra visiems vienodai tinkančių moralinių normų ar vertybių sistemos.
Ko išmokau aš?
Pirmiausia, kad santykis su realybe mano buvo itin miglotas. Esu girdėjusi frazę „didžiausias jos priešas buvo realybė“, kurios autoriaus nežinau. Bet jei rašyčiau pasakojimą apie savo santykių patirtis, tai pavadinimas galėtų tikti idealiai.
Dar išmokau pastebėti save. Atpažinti savo poreikius, jausmus.
Sužinojau, kad priklausau moterims, kurios dėl savo vaikystės patirčių yra linkusios į priklausomus santykius. Svarbu ne tik tą žinoti, bet ir atpažinti. Suprasti, kad partneris man neprivalo kompensuoti viso to, ko negavau vaikystėje. Kad susitikus su gyvu realiu žmogumi yra daug neapibrėžtumo ir mažai ką ten galima sukontroliuoti. Tik susitinkant, tikrinantis, kalbantis (ne su draugėmis apie, o tiesiogiai su uo), patiriant tame santykyje.
Liūdna, kad mūsų, tokių moterų, yra nemažai. Aš tikrai norėčiau suburti tokių moterų bendruomenę, dalinantis savo patirtimi ir žiniomis, sveikstant ir keliaujant į didesnį savęs priėmimą.
Beje, tas vyras man parašė per karantiną, kad bando gyventi kaime su beveik suaugusiais vaikais ir žmona – ta pačia, kuri buvo „nemylima“.
Kaip džiaugiausi, kad nebesu jo realaus gyvenimo šešėlis. Ir plyšta širdis dėl tų moterų, kurioms karantino metu subliuško įsivaizdavimai apie tai, kokios jos nepakartojamos.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.
