Susitikome viename iš labdaros renginių. Jis buvo apsuptas išsipusčiusių moterų ir merginų. Nežinau, kas nutiko, bet jis atkreipė dėmesį į mane, pilką pelytę, pasislėpusią salės kampe.
Priėjęs žavingai nusišypsojo ir pasiūlė taurę vyno. Neatsisakiau. Taip prasidėjo mūsų pažintis. Jis pasiūlė mane parvežti į namus, tačiau buvau susitarusi grįžti kartu su drauge. Tą vakarą tiesiog apsikeitėme telefono numeriais. Vos išvykusi iš renginio gavau jo žinutę su padėka už nuostabią pažintį ir vylimąsi, kad susitiksime dar ne kartą.
Taip ir buvo. Prasidėjo mūsų susirašinėjimai, susitikimai mieste. Jaučiau, kaip pametu galvą. Buvau devintame danguje. Taip susitikinėjome gan ilgai iki vienos dienos, kai atrodė, kad prarasiu žemę iš po kojų...
Buvo savaitgalis. Tą dieną buvau pažadėjusi draugei, kad padėsiu kraustytis į naują butą. Sudėliojusios visus daiktus, nusprendėme nuvažiuoti į prekybos centrą nupirkti dar kelis daiktelius butui.
Su drauge linksmai bešnekučiuodamos nešėme pirkinius, kai netikėtai pamačiau Jį. Deja, ne vieną. Jis ėjo apsikabinęs jaunos moters ranką, o šalia jų bėgiojo maža mergaitė.
Mūsų žvilgsniai susitiko. Pamačiau siaubą Jo akyse. Jis paleido moters ranką ir sustingo. Aš nusisukau ir sparčiu žingsniu nuėjau draugės mašinos link. Gerklę spaudė skausmo gniužulas. Negalėjau nieko pasakyti, negalėjau išleisti jokio garso, net ašaros nesirodė.
Tik įsėdusi į automobilį prapliupau... Neatsimenu, kaip grįžome į draugės butą. Visą kelią praverkiau...
Jis skambino ir skambino, tačiau nekėliau ragelio. Užblokavau Jo telefono numerį. Nebenorėjau Jo daugiau nei matyti, nei girdėti, nors širdis plyšo iš skausmo... aš Jį taip mylėjau! Jis buvo visas mano gyvenimas! Atrodė, kad esame sujungti amžiams, o Jis taip paniekino mane...
Bėgo laikas, Jis visaip bandė su manimi susisiekti, skambindavo iš kitų telefono numerių, laukdavo prie universiteto, prie namų durų. Tačiau aš Jį ignoravau.
Galiausiai Jis nuvyko pas mano tėvus ir išliejo jiems visą savo širdį su didžiausia atgaila... Tuomet paskambino mama, prašydama, kad atvažiuočiau pas juos. Ji žinojo, kad pastaruosius kelis mėnesius buvau nei gyva, nei mirusi. Norėjo, kad kuo greičiau pabaigtume šią istoriją ir judėtumėme pirmyn.
Atvažiavau. Jis labai apgailestavo. Papasakojo, kad kai pamatė mane pirmą kartą, atrodė, kad mes jau seniai pažįstami, kad aš esu jo antra dalelė. Jis bijojo pasakyti, kad turi žmoną ir dukrą. Nenorėjo manęs apgaudinėti, tačiau nenorėjo ir būti be manęs. Jis tyliai pradėjo skyrybų procesą, tačiau, kol dar pilnai neišsiskyrė, vaidino šeimą.
Nenorėjau Juo tikėti, tačiau Jis parodė užpildyto skyrybų prašymo kopiją. Ir tikrai, data buvo kelios dienos po mūsų pažinties.
Atleidau Jam. Atrodė, kad laimė sugrįžo į namus. Skraidžiau padebesiais. Viskas sekėsi. Per tą laiką baigiau studijas. Planavome savo tolimesnį gyvenimą. Kalbėjome apie būsimas vestuves, šeimą. Tačiau kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Vieną vakarą sulaukiau skambučio. Skambino mano mylimojo draugas. Jie kartu ruošė mano gimtadienio staigmeną ir skubėjo naktį parvažiuoti namo. Deja, kelyje pasimaišė stirna. Norėdamas išvengti susidūrimo, mano mylimasis pasuko mašiną ir jie nulėkė nuo kelio. Mašina trenkėsi į medžius...
Juos išvežė į ligoninę. Dar prieš atvažiuojant greitajai, kol Jis buvo sąmoningas, prašė draugo, kad pasakytų man: kad ir kas benutiktų, Jis mane visada mylėjo ir mylės, kad aš Jam esu brangiausia, ką Jis turi gyvenime. Deja, ligoninėje gydytojams Jo gyvybės išgelbėti nepavyko...
Per mano gimtadienį, vietoj to, kad švęstume, ėjome į mano mylimojo laidotuves. Ten buvo ir jo buvusi žmona su mergaite. Priėjusi prie manęs, ji pasakė, kad ir kaip jai būtų skaudu, bet Jo gyvenimo meilė buvau aš, o ne ji...
Jau praėjo daug laiko, kai Jo nebėra. Tačiau iki dabar jaučiu Jo prisilietimus, bučinius, artumą... lyg Jis būtų palietęs mano sielą ir išmokęs mylėti. Mylėti taip, kaip niekada nebesugebėsiu. Netikiu, kad kada nors dar ką nors mylėsiu... Man Jo labai trūksta. Sapnuoju Jį naktimis. Deja, Jo jau nebesugrąžinsi... Net pabėgau į užsienį, kad tik kuo mažiau galvočiau apie jį, kad aplinka kasdien neprimintų Jo, nes tai taip skaudu... Tačiau visas mano mintis užvaldęs tik Jo prisiminimas.
Tai štai kokia buvo mano uždraustoji meilė... Beprotiškai skaudi, bet supurčiusi visus mano gyvenimo pamatus.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.
