Mokykla nėra meilės vieta. Manęs visiškai nedomino vaikinai iš klasės ir nors neabejotinai kai kurie iš jų buvo gražūs, aš nekūriau romantiškų filmų scenarijų.
Tiksliai prisimenu tą dieną, kai į mokyklą atėjo naujas literatūros mokytojas. Pasirodė paprastas, nuobodus studentas, kuris ką tik baigė studijas universitete ir dabar yra pasirengęs mus mokyti eiti „teisingu gyvenimo keliu“. Nors kažkas jame vis dėlto traukė.
Jis pasirodė randantis priėjimą prie visų ir žinantis, kaip įdomiai išreikšti idėjas ir temas. Galbūt padėjo ir tai, kad jis turėjo mažai mokymo patirties ir norėjo perduoti savo jausmus mums.
Mačiau jo akyse žibėjimą, ar būdavo saulėta diena, ar lietinga.
Ir tai užvedė. Šis žmogus šviečia, jam patinka tai, ką jis daro. Kibirkštys akyse suteikė šilumos ir laimės, o laikui bėgant vis dažniau pastebite šį žmogų. Kiekviename jo veiksme yra kažkas, kas tau patinka, ir jį visada lydi tavo žvilgsnis. Gražiausios akimirkos yra tada, kai jo ranka saulės spinduliuose pakyla į šoną ir ant lentos piešia baltus juokingus raštus. Akys traukia tik kūno ir rankų šokį, sinchroniškai su jo balso muzika. Bandydama klausytis teksto pasiklysti, paskęsti.
Noriu paklausyti šios dainos dar kartą, tačiau prasideda pertrauka, kurios metu tavo klasės draugai erzina dėl uždraustos meilės, o tu tik pyksti ir sakai, kad tai melas. Tik su laiku pastebi, kad bandai praleisti daugiau laiko netoliese, užduoti daugiau klausimų ir paprašyti pagalbos. Pastebi ir visi aplinkui: tai svajingas ir švelnus, mylintis žvilgsnis į mokytoją.
Mokykla baigta, visi išsilakstė po kitus miestus ir šalis mokytis. Aš irgi įstojau į universitetą. Per tuos mokslo metus nepamiršau savo mokytojo. Kiekviename sutiktame vyre mačiau jį, kiekviena mano kūno ląstelė svajoja, kad jis šildo savo lūpomis ir rankų lietimu.
Ėjo metai. Kartą su draugais susirinkome į vakarėlį, kuriame merginos daug apie mane juokavo. Kalbėjo apie mokyklinę meilę ir sakė, kad jos turi man siurprizą. Kuo arčiau jie mane vedė prie šio žmogaus, tuo labiau mano kojos pynėsi, jaudulys ausyse užtemdė muziką ir aplinkinių kalbas.
Pasąmoningai įtariau, su kuo ruošiuosi susitikti, ir nuo to vaizdas mano akyse pradėjo plaukti, pasidarė sunkiau kvėpuoti. Merginos, kurios užstojo kažkokį vyrą, prasiskyrė, ir dabar aš galėjau jį pamatyti, sunku buvo kvėpuoti. Tai buvo jis – mano mokytojas.
Susituokėme po pusmečio. Paaiškėjo, kad mokykloje jis man jautė šiltus jausmus. Turime nuostabius vaikus: berniuką ir mergaitę, laimingą šeimą. Aš tikiu stebuklais, jie nutinka, ypač jei tiki jais! Ir net kartą uždrausta meilė gali tapti gražių, švelnių ir harmoningų santykių vaisiumi.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.
